5 galingiausi branduoliniai sprogimai žmonijos istorijoje

1961 m. spalio 30 d. virš Novaja Zemlia salyno Arktyje Sovietų Sąjunga susprogdino galingiausią kada nors žmogaus sukurtą įtaisą – „Caro bombą“. Jos blyksnis buvo matomas už daugiau nei tūkstančio kilometrų, o smūginė banga tris kartus apkeliavo Žemę. Tai – vienas ryškiausių Šaltojo karo epizodų, kai Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga branduoliniais bandymais demonstravo technologinį pajėgumą ir politinę valią.

Norint suvokti šių bandymų mastą, pakanka vieno mato: viena megatona reiškia milijoną tonų trotilo ekvivalento. Toliau apžvelgiami penki didžiausi sprogimai istorijoje buvo kelis šimtus ar net tūkstančius kartų galingesni už Hirošimos bombą. Ši apžvalga – tai žvilgsnis į mokslo pasiekimų ir etinių ribų sankirtą. Na, o jei nenorite skaityti, kviečiame pažiūrėti:

5 vieta: Ivy Mike (10,4 megatonos)

1952 m. lapkričio 1 d. Ramiajame vandenyne, Enivetoko (Enewetak) atole, JAV atliko pirmąjį pasaulyje vandenilinės (termobranduolinės) bombos bandymą „Ivy Mike“. Tai nebuvo kovinė bomba, o milžiniškas eksperimentinis įrenginys – apie 82 tonas sveriantis, maždaug trijų aukštų pastato dydžio kompleksas. Sintezės kuras – skystas deuteris – buvo laikomas kriogeninėje temperatūroje.

Bandymas pademonstravo Teller–Ulam principą: dviejų pakopų schemą, kurioje skilimo „pirminė“ sužadina sintezės „antrinę“. Sprogimo galia siekė 10,4 megatonos (apie 700 kartų daugiau už Hirošimą). Elugelabo sala, ant kurios stovėjo įrenginys, faktiškai išnyko: jos vietoje liko beveik 2 km skersmens ir apie 50 m gylio krateris. „Ivy Mike“ įrodė, kad branduolinė sintezė gali būti pritaikoma ginkluose; tolesnes ribas ėmė diktuoti logistika ir politika.

4 vieta: Castle Yankee (13,5 megatonos)

1954 m. JAV tęsė „Castle“ bandymų seriją, siekdamos pereiti nuo laboratorinių prototipų prie praktinių, lėktuvu numetamų įtaisų. „Castle Yankee“ (Bikinio atolas, gegužės 5 d.) naudojo sauso kuro dizainą su ličio deuteridu, todėl nereikėjo kriogenikos. Prognozuota 6–10 megatonų galia virto 13,5 megatonomis – antru galingiausiu JAV sprogimu.

Didelė sprogimo dalis kilo ne tik iš sintezės, bet ir iš išorinio urano apvalkalo skilimo. Tokia schema padidino galią, bet pavertė sprogimą „nešvariu“ – į atmosferą pateko daug radioaktyvių dalelių. „Castle Yankee“ parodė, kad sauso kuro H-bombos yra realistiškos kovinėje doktrinoje, tačiau jų poveikis aplinkai – itin didelis.

3 vieta: Castle Bravo (15 megatonų)

1954 m. kovo 1 d. „Castle Bravo“ – pirmasis JAV sauso kuro vandenilinis įtaisas – Bikinio atole viršijo lūkesčius daugiau nei dvigubai. Tikėtasi apie 6 megatonų, tačiau galia pasiekė 15 megatonų, nes klaidingai manyta, kad ličio-7 izotopas bus inertiškas; praktikoje jis taip pat dalyvavo reakcijose, padidindamas neutronų srautą.

Ugnies kamuolys išsiplėtė kelių kilometrų spinduliu, grybo debesis pakilo iki maždaug 40 km, o radioaktyvios nuosėdos nuslinko ant gyvenamų salų. Rongelapo ir kitų atolų gyventojai patyrė ūmios apšvitos simptomus; nukentėjo ir japonų žvejybinis laivas „Daigo Fukuryū Maru“. Įvykis sukėlė tarptautinį skandalą ir tapo vienu iš impulsų atsisakyti atmosferinių bandymų.

2 vieta: SSRS testai Nr. 173, 174 ir 147 (iki ~24 megatonų)

1962 m. Sovietų Sąjunga Novaja Zemlia salyne atliko kelis itin galingus bandymus, kurių dalis išliko fragmentiškai dokumentuota. Testas Nr. 147 (1962 m. rugpjūčio 5 d.) siekė apie 21 megatoną, testai Nr. 173 ir Nr. 174 – apie 19 megatonų, o testas Nr. 219 pasiekė maždaug 24 megatonas – tai antras pagal dydį sprogimas po „Caro bombos“. Bandymai atlikti dideliuose aukščiuose, dalį įtaisų numetant iš bombonešių, dalį – detonuo­jant raketomis. Serija parodė SSRS gebėjimą nuosekliai kartoti daugiamegatonines detonacijas.

1 vieta: Caro bomba (apie 50 megatonų)

„Caro bomba“, oficialiai AN602, tapo ne tik galingiausiu sprogimu, bet ir technologinių bei politinių ambicijų simboliu. 1961 m. vasarą Nikita Chruščiovas pareikalavo demonstratyvios galios demonstracijos. Arzamas-16 mokslininkų komanda (tarp jų Andrejus Sacharovas ir Julijus Charitonas) parengė trijų pakopų vandenilinės bombos projektą, teoriškai galintį siekti 100 megatonų.

Siekdami sumažinti radioaktyvią taršą ir suteikti bombonešiui galimybę pasitraukti, inžinieriai trečiosios pakopos uraninį apvalkalą pakeitė švinu – galia sumažinta iki maždaug 50 megatonų. 1961 m. spalio 30 d. modifikuotas Tu-95V skraidintuvas, lydimas Tu-16, numetė įtaisą iš 10,5 km aukščio, naudotas didžiulis parašiutas detonacijai pristabdyti. Sprogimas įvyko 4 km aukštyje virš Sukhoy Nos kyšulio.

Ugnies rutulys išsiplėtė iki maždaug 8 km, grybo debesis pakilo iki 64 km, blyksnis buvo matomas už daugiau nei 1000 km. Smūginė banga tris kartus apkeliavo Žemę; net Norvegijoje ir Suomijoje drebėjo langai. Bandymas buvo demonstracinis – tokiai bombai nebuvo vietos realioje doktrinoje – ir prisidėjo prie mokslininkų pastangų riboti bandymus, kurios kulminavo 1963 m. pasirašyta sutartimi, uždraudusia sprogdinimus atmosferoje, kosmose ir po vandeniu.

Pabaigai

Nuo „Ivy Mike“, išgarinusio salą Ramiajame vandenyne, iki „Caro bombos“, kurios smūginė banga tris kartus apkeliavo Žemę, šie sprogimai primena, kaip arti žmonija buvo priėjusi prie ribos, už kurios prasideda negrįžtami padariniai.

Po 1961–1962 m. kulminacijos politiniai sprendimai nusvėrė technologinę ambiciją: 1963 m. sutartis uždarė milžiniškų atmosferinių bandymų erą. Vis dėlto branduolinių ginklų paveldas tebėra juntamas iki šiol, o šių penkių sprogimų istorijos išlieka įspėjimu apie mokslo pažangos ir savinaikos pusiausvyrą.