Jungtinės Tautos skelbia: prasideda „pasaulinis vandens bankrotas“ – brangs maistas ir energija

Vanduo, ypatingai išsivysčiusiose šalyse, buvo laikomas savaime suprantamu ištekliumi – tylia, bet būtina civilizacijos dalimi. Tačiau dabar pasaulis patenka į naują, dar rimtesnę vandens trūkumo fazę, kurią Jungtinės Tautos apibūdina kaip „pasaulinį vandens bankrotą“. Pokyčiai, kurie anksčiau atrodė lokalūs ar laikini ima ryškėti globaliu mastu.

Pasiekta kritinė riba

Jungtinių Tautų ataskaitoje teigiama, kad didelė dalis vandens sistemų yra jau bankrutavusios arba priartėjusios prie šios ribos. Jų įvardinta „vandens bankroto“ situacija apibrėžia padėtį, kai žmonija sunaudoja daugiau vandens nei planeta gali natūraliai atkurti. O tai jau nebėra laikinas sutrikimas.

Praktikoje tai reiškia, kad senka ne tik kasdien prieinamas vanduo, bet ir pagrindiniai gėlo vandens rezervai – ežerai, upės, gruntiniai vandenys, ledynai bei šlapynės. Daugelis šių sistemų jau pasiekė kritinį lygį arba nebegali sugrįžti į ankstesnę būklę.

„Normalumo“ pabaiga

Jungtinių Tautų spaudos konferencijoje Vandens, aplinkos ir sveikatos instituto direktorius Kavehas Madani teigė, kad didelėje pasaulio dalyje tai, kas anksčiau buvo laikoma „normaliu“ vandens ciklu, jau nebeegzistuoja.

Pastaruosius dešimtmečius pasaulis aktyviai eikvojo natūralius resursus, o nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžios daugiau nei pusė didžiųjų pasaulio ežerų sumažėjo.

Pasekmės plačios

Šios tendencijos turi tiesioginių ekonominių pasekmių. Žemės ūkis, sunaudojantis didžiąją dalį gėlo vandens, tampa vis labiau pažeidžiamas, todėl gali kilti maisto kainos. Tuo pat metu mažėjant vandens kiekiui upėse ir rezervuaruose, spaudimą jaučia ir energetikos sektorius, ypač hidroelektrinės.

Jungtinės Tautos ragina keisti požiūrį: vietoje trumpalaikių „krizės valdymo“ sprendimų būtina pripažinti, kad dalis nuostolių yra negrįžtami.

Ataskaitoje teigiama, kad tai nereiškia visiško pasaulio žlugimo, tačiau tai bus tik tuo atveju, jei vandens bankrotas bus suvoktas kaip „struktūruoto atsigavimo pradžia“, o ne pabaiga. Tai reiškia būtinybę pirmiausia stabdyti tolesnį vandens sistemų alinimą, apsaugoti gyvybiškai svarbias paslaugas, atsisakyti netvarių vandens naudojimo praktikų ir kryptingai investuoti į likusių išteklių atkūrimą.

Šiuo metu pasaulyje apie 4 mlrd. žmonių kasmet bent vieną mėnesį patiria didelį vandens trūkumą. Taip pat beveik trys ketvirtadaliai pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kurios laikomos nesaugiomis vandens požiūriu. Šie skaičiai rodo, kad „pasaulinis vandens bankrotas“ jau nėra ateities scenarijus – jis tapo dabarties realybe.

Žemiau pateikiame Jungtinių Tautų rengtą spaudos konferenciją: