Kodėl skrandžio rūgštis nepažeidžia paties skrandžio?

Žmogaus skrandis kasdien susiduria su viena agresyviausių organizmo sukuriamų cheminių terpių. Skrandžio sultyse esanti druskos rūgštis yra pakankamai stipri, kad ardy­tų metalus ir naikintų bakterijas, tačiau pats organas dėl to nenukenčia. Mokslininkai ir gydytojai aiškina, kokie biologiniai mechanizmai leidžia skrandžiui išlikti nepažeistam.

Skrandžio rūgšties paskirtis ir savybės

Skrandžio funkcija – mechaniškai ir chemiškai paruošti maistą tolesniam virškinimui plonojoje žarnoje. Šiam procesui būtinos skrandžio sultys, kurių pagrindinė sudedamoji dalis yra druskos rūgštis (HCl). Ji skaido maisto struktūrą, aktyvina virškinimo fermentus ir sudaro sąlygas baltymų bei riebalų skaidymui.

Be rūgšties, skrandžio sultyse yra fermentų, tokių kaip pepsinas ir lipazė, kurie atitinkamai skaido baltymus ir riebalus. Tokia terpė taip pat atlieka apsauginę funkciją – padeda sunaikinti su maistu patekusias bakterijas ir sumažina infekcijų riziką.

Gleivių barjeras

Nepaisant itin žemo pH lygio, skrandžio sienelės nėra tiesiogiai veikiamos rūgšties. Vidinį skrandžio paviršių dengia epitelio ląstelės, kurios nuolat gamina storą gleivių sluoksnį. Šios gleivės yra prisotintos bikarbonatų, todėl jų terpė yra šarminė ir neutralizuoja rūgštį tiesiogiai prie gleivinės paviršiaus.

Šis apsauginis sluoksnis nuolat atsinaujina, todėl net ir esant intensyviam virškinimui skrandžio audiniai išlieka apsaugoti nuo cheminio pažeidimo. Sutrikus šio barjero vientisumui, rūgštis ir fermentai gali pasiekti gilesnius audinius ir sukelti uždegimą ar opas.

Kada apsauga gali sutrikti

Apsauginio gleivių sluoksnio pažeidimai dažniausiai siejami su tam tikrais vaistais ar gyvenimo būdo veiksniais.

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, tokie kaip ibuprofenas ar naproksenas, gali slopinti prostaglandinų gamybą. Šios medžiagos yra svarbios gleivių ir bikarbonatų sekrecijai, todėl jų sumažėjimas silpnina natūralią skrandžio apsaugą.

Papildomą riziką kelia rūkymas, alkoholio vartojimas ir kai kurios bakterinės infekcijos. Viena iš jų – Helicobacter pylori – geba ardyti gleivių sluoksnį ir pažeisti epitelio paviršių, sudarydama sąlygas lėtiniam uždegimui ar opoms formuotis.

Skrandžio rūgštis yra būtina normaliam virškinimui ir organizmo apsaugai nuo patogenų, tačiau ji veikia griežtai kontroliuojamoje biologinėje sistemoje.

Gleivių barjeras, cheminė neutralizacija ir nuolatinis audinių atsinaujinimas leidžia skrandžiui išlaikyti pusiausvyrą net itin agresyvioje terpėje.

Šie mechanizmai paaiškina, kodėl skrandis gali saugiai atlikti savo funkcijas dešimtmečius, o virškinimo sutrikimai dažniausiai atsiranda tik tada, kai natūrali apsauga yra susilpninama išoriniais veiksniais ar ligomis.