Nauja technologija leidžia „bendrauti“ su skaitmeniniais mirusių artimųjų avatarais

Jei galėtumėte pasikalbėti su mirusiu mylimu žmogumi, ar tai padarytumėte? Ilgą laiką šis klausimas buvo tik hipotetinis. Tačiau šiuo metu Kinijoje pažanga „deepfake“ technologijų srityje sukėlė sparčiai augančią rinką, orientuotą į mirusių šeimos narių skaitmeninį atkūrimą. Ji leidžia tūkstančiams gedinčių žmonių „kalbėtis“ su skaitmeniniais savo prarastų giminaičių avatarais.

Paslauga sąlyginai nebrangi 

„Guardian“ rašo, kad net kelios Kinijos bendrovės pradėjo siūlyti paslaugą, kada naudojant dirbtinį intelektą (DI) yra klonuojama mirusių žmonių išvaizda ir balsai, o dideli kalbos modeliai užtikrina galimybę su jais bendrauti. 

Žmonės iš šių bendrovių gali įsigyti tikroviškus mirusių brangių žmonių avatarus, su kuriais gali bendrauti per programėlės arba planšetinius kompiuterius. Šių paslaugų kaina svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių dolerių, o ja pasinaudojo jau daugiau kaip 2 tūkst. klientų.

Naująja technologija naudojasi ne tik privatūs asmenys. Maždaug trečdalis kinų bendrovės „Silicon Intelligence“ sukurtų avatarų yra mirę Kinijos rašytojai, mąstytojai, įžymybės ir religiniai lyderiai. Jie skirti ne asmeniniam gedului, o visuomenės švietimui ir atminimo įamžinimui.

Pavyzdžiui, bendrovė atkartojo garsų Pekino operos solistą Mei Lanfangą, kuris „pasirodė“ festivalyje, aptardamas savo gimtojo miesto urbanistinę plėtrą po savo mirties 1961 metais.

Ar neprasilenkiama su etika?

Nepaisant technologinės pažangos, ši praktika kelia rimtų etinių klausimų. Sutikimo ir galimų autorių teisių pažeidimų klausimai yra tik ledkalnio viršūnė. Daug didesnį susirūpinimą kelia šių technologijų psichologinis poveikis gedėjimo procesui.

Psichologiniu požiūriu bendravimas su mirusiaisiais pasitelkiant dirbtinį intelektą gali būti vertinamas kaip nauja ritualo – sąvokos, giliai įsišaknijusios žmonių kultūroje – forma. 

Tokie psichologai kaip Mike’as Nortonas ir Francesca Gino yra aptarę, kaip ritualai padeda žmonėms išgyventi sielvartą ir pereiti po netekties. Taigi, ši technologija gali būti vertinama kaip šiuolaikinis senųjų praktikų pratęsimas, suteikiantis žmonėms apčiuopiamą būdą išreikšti savo sielvartą ir atrasti susitaikymą.

Tačiau yra ir priešingų nuomonių. Manoma, kad bendravimas su brangaus mirusiojo avataru gali trukdyti natūraliam sielvarto procesui ir neleisti žmonėms priimti netekties realybės. 

Įmonėms svarbu koncentruotis ne tik į technologinę pažangą

Tobulėjant technologijoms, riba tarp žmogiškosios patirties stiprinimo ir jos iškraipymo vis labiau nyksta. Būtent „deepfake“ technologijos pasitelkimas atkuriant mirusiuosius yra ryškus to pavyzdys.

Nors vieniems šis technologinis pasiekimas gali suteikti paguodą, kitiems jis kaip tik gali apsunkinti emocinį gijimą.

Šiuolaikinėms įmonėms šios etinės dilemos yra ne tik iššūkis, bet ir galimybė pirmauti atsakingų DI inovacijų srityje. Labai svarbu, kad jos pirmenybę teiktų žmogaus orumui ir emocinei gerovei, o ne tik kuo spartesnei technologinei pažangai.