Dirbtinis intelektas (DI) gali atrodyti futuristinis ir jaudinantis, tačiau už jo spartaus augimo slypi aplinkosaugos kaina, apie kurią technologijų įmonės nelinkusios kalbėti. Manoma, kad DI duomenų centrų emisijos yra net 662 proc. didesnės, nei teigia technologijų milžinės.
Teršėjai – didžiosios technologijų bendrovės
Kaip praneša žurnalistė Isabel O‘Brien, DI duomenų centrai nerimą keliančiais tempais eikvoja energiją ir vandenį.
Tarp šių teršėjų pirmauja penkios didžiosios technologijų bendrovės: „Google“, „Apple‘“, „Amazon“, „Microsoft“ ir „Meta“.
DI remiasi milžiniškais duomenų centrais, kuriuose įrengti serveriai, naudojantys milžiniškus energijos kiekius. Kai kuriais skaičiavimais, iki 2030 m. jiems gali tekti iki 8 proc. viso pasaulyje suvartojamo energijos kiekio.
Be to, kad DI duomenų centrai sunaudoja daug energijos, jų aušinimui taip pat reikia milžiniškų kiekių vandens.
Pavyzdžiui, „Microsoft“ duomenų centrai Ajovoje (JAV) per vienerius metus sunaudojo 11,5 mln. galonų vandens DI kurti.
Augant DI poreikiui, didėja ir taip jau ribotų energijos ir vandens išteklių našta.
Kokia keliama rizika?
DI poveikis aplinkai neapsiriboja vien milžiniškomis sąskaitomis už elektrą.
DI duomenų centrai veikia naudodami energiją, dėl kurios išsiskiria daug kenksmingų dujų. Savo ruožtu tai prisideda prie Žemės perkaitimo.
Tuo tarpu dėl vandens išteklių apkrovos paaštrėja sausros sąlygos vietovėse, kurios ir taip kovoja su ribotais vandens ištekliais. Jei ši tendencija ir toliau bus nekontroliuojama, gali kilti pasekmių ekosistemoms, visuomenės sveikatai ir ekonomikai.
Jei minėtosios penkios bendrovės būtų viena šalis, vien 2022 metų duomenimis pagal jų išmetamų teršalų kiekį jos užimtų 33 vietą pasaulyje.
Visuomenės įtaka technologijų bendrovėms
Technologijų bendrovės neatskleidžia, kiek taršos sukelia jų DI duomenų centrai.
Jos dažnai įtraukia DI energijos sunaudojimą į bendrąsias energijos ataskaitas. Todėl sunku nustatyti, kiek iš tikrųjų šios sistemos suvartoja energijos.
Dėl šio skaidrumo trūkumo, žmonės nežino tikrojo DI poveikio, todėl bendrovės gali atsiriboti nuo atsakomybės už savo energetikos sprendimus.
Tačiau viskas – visuomenės „rankose“. Kasdieniai naudotojai gali siekti skaidrumo ir įžvelgti „žaliojo“ plovimo taktiką, klausdami įmonių apie jų tvarumo praktiką ir rinkdamiesi platformas, kuriose pirmenybė teikiama ekologiškai švariai veiklai.
Galiausiai, didėjant informuotumui, auga ir technologijų bendrovių pareiga atsakingai diegti naujoves, nes išmanesnė ateitis neturėtų būti kuriama planetos sąskaita. Ar to sulauksime ateityje? Galime tik spėlioti.