Naminių augintinių klonavimas sparčiai populiarėja: ką reikia žinoti?

Klonavimo technologijos sparčiai juda iš mokslinės fantastikos į realybę, o šiandien naminio augintinio „kopija“ jau yra tikra galimybė. Nepaisant to, netrūksta kritikų manančių, kad ši praktika nėra etiška.

Yra realių atvejų

Viešumoje jau ne vieną kartą įžymybės teigė, kad klonavo savo augintinius, o neseniai tai pripažino ir garsus JAV futbolininkas Tomas Brady, sukėlęs ir garsias diskusijas visuomenėje.  

Klonavimo pradžia siekia 1995 m., kai Škotijos mokslininkai pasauliui pristatė pirmąjį klonuotą žinduolį. Tai buvo avis vardu Dolly. Ir nors mokslininkai džiaugėsi savo pasiekimu ir gavo pripažinimą už nuopelnus, kartu kilo daugybė moralinių klausimų. O jie dar labiau suintensyvėjo 2005 m., kai Pietų Korėjos tyrėjai pirmą kartą laboratorijoje reprodukavo šunį.

Galimybė turtingiesiems

Praėjus ir dvidešimčiai metų, naminių gyvūnų klonavimas išlieka tik išimtinai turtingų šeimininkų galimybe. Šuns DNR atkūrimas vidutiniškai kainuoja kiek daugiau nei 43 tūkst. eurų, o kačių – maždaug pusę tiek.

Visgi tai nėra vienintelis iššūkis norint išsaugoti mylimo augintinio atminimą – skeptikai čia įvardija daugiau priežasčių.

Naminiai augintiniai nėra nykstanti rūšis

Įprastai klonavimas ar kitos sintetinės biologijos formos yra nukreiptos į nykstančių rūšių išsaugojimą, o, pavyzdžiui, šunys nepriklauso šiai grupei.

Apie tai yra griežtai pasisakiusi Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga, pasak kurios, tūkstančiai šunų būna užmigdyti ar patenka į gyvūnų prieglaudas. Todėl verčiau dešimtis tūkstančių skirti ne vieno asmens emociniam ryšiui atkurti su buvusiu augintiniu, bet padėti esantiems gyvūnams, laukiantiems globos.

Abejonės dėl panašumo

Nors ir naminiai augintiniai dėl klonavimo tampa panašiais į savo pirmtaką, tačiau DNR atkūrimas vis tiek nereiškia, kad jie bus identiški – skirsis jų charakteriai, elgesys ir įpročiai. Tai iš esmės vis tiek bus du skirtingi gyvūnai.

Čia kyla ir kitų etinių diskusijų, kurios paremtos tuo, kad klonavimui reikia daugybės kitų gyvūnų. Kad būtų sukurtas pirmasis toks šuo reikėjo šimtų kiaušialąsčių ir kelių dešimčių surogatinių šunų. Dalis jų patiria skausmingas procedūras, o daugelis embrionų taip ir neišsivysto. Čia sėkmės tikimybė kol kas yra maža – tik 2 iš 100 bandymų baigiasi gyvu šuniuku.

Visgi, kol aplinkosaugininkai sako, kad klonavimas turėtų likti tik nykstančioms rūšims, naminių augintinių savininkai teigia, kad tai unikali galimybė jiems išsaugoti šeimos dalimi tapusius gyvūnus.