Europos simuliacinėse saulės audros pratybose nerimą keliančios išvados – neišgyventų nė vienas palydovas

Europos kosmoso agentūra atliko ekstremaliausią kosminių orų simuliaciją. Agentūros valdymo centre komanda susidūrė su itin didelio masto saulės audra, kuria siekta patikrinti jau lapkritį būsimos „Sentinel-1D“ misijos atsparumą. Visgi ekspertai tikina – grėsmė gali užklupti bet kada, o iššūkių bus ne vienas.

Ruošiasi naujo palydovo misijai

Lapkričio pradžioje į dangų pakils naujos kartos „Sentinel-1D” palydovas. Prieš kiekvieną tokią misiją Europos kosmoso agentūra Vokietijoje atlieka griežtą modeliavimo etapą, kurio metu repetuojami pirmieji palydovo paleidimo kosmose momentai, ruošiamasi anomalijoms.

Šįkart ekspertai įkvėpimo simuliacijai ieškojo iš 1859 m. vykusio Karingtono įvykio – stipriausios kada nors užfiksuotos geomagnetinės audros. Pratybų metu atkartotas katastrofiškas saulės audros poveikis palydovų operacijoms, siekiant patikrinti ir specialistų gebėjimą reaguoti be palydovinės navigacijos ir esant dideliems elektroniniams sutrikimams.

Atkartojo grėsmingiausią planą

Simuliacijoje Saulė sukėlė trigubą grėsmę. Pirmiausia įvyko milžiniškas X klasės žybsnis, kurio spinduliuotė per aštuonias minutes pasiekė Žemę, sutrikdydama ryšių, radarų ir sekimo sistemas. Vėliau sekė didelė energijos – protonų, elektronų ir alfa dalelių lavina, pataikanti į orbitoje esančius erdvėlaivius bei nulemdama klaidingus rodiklius ir duomenų iškraipymą.

Simuliacijoje po 15 valandų į Žemės magnetinį lauką trenkėsi didžiulė vainikinės masės banga, o ši iš numatytų orbitų išstūmė palydovus ir taip padidėjo susidūrimų rizika bei sutrumpėjo jų tarnavimo laikas, o ant Žemės paviršiaus ta pati audra galėjo perkrauti elektros tinklus ir vamzdynus geomagnetine energija.

Ar esame pasiruošę?

Sukurtas modeliavimas privertė agentūros komandą ieškoti sprendimų realiu laiku, reaguoti bei patikrinti turimus planus. Ekspertai atskleidžia, kad įvairiapusiškos pratybos komandos buvo įveiktos sėkmingai, o jei pavyksta išspręsti ir suvaldyti ribines katastrofas simuliacijoje, galbūt tai pavyktų ir realiame gyvenime.

Visgi, ekspertai teigia, kad infrastruktūra vis dar nėra tinkamai pritaikyta.

„Jei toks įvykis įvyktų, gerų sprendimų nėra. Tikslas būtų užtikrinti palydovo saugumą ir kuo labiau apriboti žalą“, – pripažįsta „Sentinel-1D” misijos pavaduojantis kosminių aparatų operacijų vadovas Thomas Ormston.

Ekspertai pripažįsta, kad šios simuliacijos yra būtinos, nes apie tokio tipo katastrofas nereikėtų manyti: „ar tai įvyks?“, o greičiau remtis motyvu „kada“. Todėl šie modeliavimai mokslininkams suteiks svarbių įžvalgų ir padės tobulinti procedūras ir didinti atsparumą galimoms pasekmėms, kad įvykus katastrofai pavyktų kuo greičiau atstatyti patirtą žalą.

Kosmoso agentūra planuoja ir aktyvesnį pasiruošimą grėsmės. Išplėsti stebėjimo tinklą turėtų 2031 m. „Vigil“ misija, kurios metu naujas palydovas atsidurs Saulės ir Žemės „L5“ taške, kad anksčiau įspėtų apie artėjančius Saulės išsiveržimus.

Kiek anksčiau aptarėme ir Karingtono įvykio pasekmes bei dabartinį Saulės aktyvumą: Reta Saulės audra sukeltų tikrą chaosą Žemėje – ar esame tam pasiruošę?

Viršelio nuotr. iš „ESA“ & „NASA“/Solar Orbiter/EUI Team