Kaip eiti ledu be traumų – šie fizikos dėsniai gali išgelbėti gyvybę

Žiema kasmet atneša ne tik gražius vaizdus, bet ir pavojingas situacijas – slidūs šaligatviai, apledėję laiptai ir netikėti kritimai gali baigtis rimtomis traumomis. Vis dėlto fizika atskleidžia, kad ėjimas slidžiu paviršiumi nėra vien sėkmės reikalas. Keli paprasti, bet svarbūs principai gali gerokai sumažinti traumų riziką ir padėti išvengti sužalojimų.

Kodėl ledas toks pavojingas?

Pagrindinė problema, judant ant ledo, yra trintis. Ant sauso paviršiaus tarp bato pado ir žemės susidaro pakankama trinties jėga, leidžianti stabiliai atsispirti ir judėti pirmyn.

Tačiau ant ledo ši trintis smarkiai sumažėja. Dėl itin slidaus paviršiaus bet koks staigesnis judesys gali baigtis slystelėjimu. Fizikos požiūriu, kuo mažesnė trintis tarp dviejų paviršių, tuo lengviau kūnas praranda pusiausvyrą ir tuo sunkiau ją atgauti.

Vis dėlto pastaruoju metu mokslininkai siūlo ir kitokį paaiškinimą. Kaip nurodoma tyrime, publikuotame „Physical Review Letters“, ledo slidumas ne visada kyla vien iš sumažėjusios trinties ar spaudimo sukelto tirpimo. Mokslininkų teigimu, ledo paviršiuje natūraliai susidaro molekuliškai „išderintas“ sluoksnis, kuris elgiasi panašiai kaip skystis net ir esant žemai temperatūrai, todėl paviršius išlieka slidus nepriklausomai nuo judėjimo greičio ar svorio.

Kaip keisti ėjimo būdą?

Kad kelionė pėsčiomis būtų saugesnė, verta keisti įprastą ėjimo manierą. Vienas svarbiausių patarimų – sumažinti žingsnio ilgį. Trumpi, kontroliuojami žingsniai leidžia lengviau valdyti kūno masės centrą ir greičiau reaguoti į slydimą.

Taip pat rekomenduojama šiek tiek pasvirti į priekį – tuomet kūno svoris pasiskirsto virš priekinės pėdos, o ne lieka už jos. Vis dėlto svarbu nepersistengti: visiškai „sustingęs“, per daug atsargus judėjimas gali būti pavojingas. Tokiu atveju kūnui trūksta judėjimo stabilumo, kuris padėtų kompensuoti pusiausvyros praradimą.

Tuo tarpu dažnai juokais minima vadinamoji „pingvino eisena“ turi labai racionalų pagrindą. Eidami šiek tiek plačiau pastatytomis pėdomis ir laikydami rankas laisvai šonuose, padidiname stabilumą. Fizikos terminais tai reiškia platesnę atramos bazę – kuo ji didesnė, tuo sunkiau kūnui apvirsti.

Papildomai padeda ir judėjimas ne visiškai tiesia linija, o šiek tiek įstrižai. Toks ėjimas leidžia tolygiau paskirstyti veikiančias jėgas ir sumažina staigių slystelėjimų tikimybę.

Kaip elgtis paslydus?

Kartais kritimas tampa neišvengiamas, todėl svarbu žinoti, kaip elgtis tokioje situacijoje. Instinktyviai slystant žmonės dažnai bando atsiremti rankomis, tačiau tai neretai baigiasi riešų ar dilbių lūžiais.

Jei kritimas neišvengiamas, reikėtų stengtis kristi ant šono arba sėdmenų, paskirstant smūgio energiją per didesnį kūno plotą. Taip sumažinama apkrova vienam taškui, o kartu – ir rimtų traumų tikimybė.

Kodėl fizikos principai čia svarbesni nei patarimai iš patirties

Žiemos metu dažnai girdimi patarimai, kaip „atsargiai eiti“, „negalvoti apie kritimą“ ar „rinktis tinkamus batus“, tačiau tokios rekomendacijos ne visada padeda realiose situacijose. Fizikos dėsniai yra kitokio lygmens paaiškinimas – jie veikia nepriklausomai nuo patirties, amžiaus ar reakcijos greičio. Būtent todėl supratimas, kodėl kūnas praranda pusiausvyrą ant ledo, gali būti svarbesnis nei bandymas prisiminti atskiras taisykles.

Kita vertus, svarbu ir tai, kad dauguma traumų įvyksta ne dėl paties slystelėjimo, o dėl netikėtos kūno reakcijos – staigaus svorio perkėlimo, rankų išmetimo ar bandymo „išsigelbėti“ paskutinę akimirką. Šios reakcijos prieštarauja fizikos principams, kurie ledui esant tampa ypač negailestingi.