Mėnulis kasmet tolsta nuo Žemės: fizikas paaiškina, kodėl

Mokslininkai gali labai tiksliai išmatuoti atstumą iki Mėnulio ir atgal bei stebėti, kaip jis kinta. Dėl šios priežasties jie jau žino, kad Žemės palydovas kasmet nuo jos tolsta, o fizikas dalijasi savo įžvalgomis, kokia gi yra tikroji šio proceso priežastis ir kas galėtų laukti ateityje.

Žinomi tikslūs skaičiai

„NASA“ jau kiek anksčiau yra paskelbusi, kad kiekvienais metais Mėnulis pamažu tolsta nuo Žemės. Tuo tarpu mokslininkai žino ir tai, kad jis nutolsta maždaug 3,8 centimetro.

Šį atstumą mokslininkai išmatuoja tiksliai, atspindėdami lazerių spindulius nuo veidrodžių, kuriuos ten pastatė kosminiai zondai ir astronautai. Tuo tarpu tyrėjai primena ir tai, kad Mėnulio atstumas nėra visada toks pat – rodiklis kinta kiekvieną mėnesį, nes jis skrieja aplink Žemę netobulai apskrita orbita.

Vidutinis atstumas tarp Žemės ir Mėnulio yra apie 385 tūkst. kilometrų, tačiau atstumo skirtumai gali siekti į vieną ar kitą pusę maždaug 20 tūkst. kilometrų. Laimei, tikslūs įrankiai leidžia astrofizikams stebėti dangaus kūnų ypatumus bei tirti Žemės ir Mėnulio pokyčius.

Atsakymas slypi potvynių jėgose

Fizikos entuziastas dalijasi, kad visa paslaptis, kodėl Mėnulis tolsta nuo Žemės slypi potvynių ir atoslūgių procesuose. Šis procesas atsiranda dėl gravitacijos skirtumo – Mėnulio trauka veikia Žemę nevienodai. Mūsų palydovo pusėje, kuri nukreipta į jį, trauka yra stipresnė, o kitoje – silpnesnė.

Dėl to vandenynuose susidaro dvi bangos, nukreiptos priešingomis kryptimis. Tokie pokyčiai vandenyne šiek tiek stabdo Žemės sukimosi greitį. Tuo tarpu, kad visos sistemos energija būtų išsaugota, ji tarsi „atiduoda“ savo dalį Mėnuliui, o dėl didesnės energijos jis tolsta tolyn į savo orbitą.

Šis procesas yra labai laipsniškas, o mokslininkai jį pastebėti galėjo tik po daugelio metų duomenų analizės.

Kokius pokyčius juntame Žemėje?

Ekspertai atskleidžia, kad dėl to lėtėja mūsų planetos sukimasis. Tam vykstant Žemės diena pamažu ilgėja. Visgi mokslininkai ramina, kad šie pokyčiai yra labai maži ir didelių pasikeitimų dar daugelį metų taip ir neišvysime.

Pavyzdžiui, jie tyrinėjo suakmenėjusių moliuskų kriaukles, ieškodami medžiagos ir nustatė, kad prieš 70 milijonų metų, artėjant dinozaurų eros pabaigai, diena truko 23,5 valandos.

Kas nutiks ateityje?

Nors nei vienas fizikas negali tiksliai nuspėti ateities, yra keletas galimų tendencijų. Ateityje po dešimčių milijardų metų dėl minėtos energijos pasidalijimo Žemė galėtų sulėtinti savo sukimąsi aplink ašį tiek, kad ji sutaptų su Mėnulio sukimusi aplink mūsų planetą. Tai reikštų, kad žmonės visada matytų tik vieną Mėnulio pusę.

Kita vertus, netrūksta fizikų spėlionių, kad dėl įvairių priežasčių po milijardo metų Saulė taps ryškesnė ir „užvirins“ vandenynus, kuriuose nebelis didelių potvynių ir atoslūgių procesų, o dar po kelerių milijardų ji išsiplės į raudonąją milžinę, sunaikinančią Žemę ir Mėnulį, todėl pirmasis planas niekada ir neįvyktų.

Kol laukiantys pokyčiai išlieka tik spėlionėmis ir procesais, įvykstančiais po daugelio metų, Žemėje įvairios šalys stengiasi „užkariauti“ Mėnulį. Kiek anksčiau buvo nutekinti slapti „NASA“ planai dėl branduolinių reaktorių statybos, o Kinija ruošiasi palydove 3D spausdintuvų pagalba statyti pastatus.