Sensacingas proveržis: Marse galėjo klestėti atogrąžų klimatas – mokslininkai pateikė įrodymų

NASA roverio „Perseverance“ tyrimai Marse, Jezero krateryje, atskleidė baltą kaolinitą – mineralą, kuris Žemėje susidaro tik ilgalaikio ir gausaus lietaus sąlygomis. Šis radinys, pateiktas Purdue universiteto mokslininkų komandos analizėje, leidžia manyti, kad prieš milijardus metų Marsas buvo gerokai šiltesnis ir drėgnesnis nei manyta. Atradimas sustiprina hipotezes, kad planetoje galėjo egzistuoti gyvybei tinkama aplinka.

Kaolinitas atskleidžia netikėtą Marso praeitį

Kaolinitas, pasirodantis kaip šviesūs, aliuminio turtingi lopinėliai Marso paviršiuje, mokslininkams tapo svarbiu įrodymu apie ilgalaikį kritulių poveikį. Šis mineralas Žemėje formuojasi tik tropinėse ar drėgnose klimato zonose, kur milijonus metų trunkantis lietus išplauna silikatus iš uolienų. Tai reiškia, kad radinys netelpa į įprastą Marso vaizdinį – šaltos, sausos ir vėjo ardomos planetos kraštovaizdį.

Tyrimą atlikusi Purdue universiteto komanda palygino kaolinitą su analogiškais mineralais iš Pietų Afrikos ir Pietų Kalifornijos. Cheminės savybės atskleidė ryškius panašumus, būdingus būtent lietaus sukeltai transformacijai, o ne hidroterminei veiklai. Tai rodo, kad senovės Marsas galėjo turėti šiltą ir itin drėgną klimatą, primenantį tropinį Žemės klimatą.

Papildomą paslaptį kelia tai, kad kaolinitas Jezero krateryje aptiktas išsibarsčiusiais fragmentais be aiškaus šaltinio. Kai kurie gabalai galėjo būti atnešti senovės upėmis, o kiti – išstumti kosminių smūgių metu. Orbitiniai duomenys rodo didžiulius kaolinito telkinius kitose Marso vietose, tačiau kol roveriai jų nepasiekė, šie fragmentai išlieka svarbiausiu tiesioginiu įrodymu.

Senovės upių tinklai keičia supratimą apie Marso hidrologiją

Naujausi tyrimai papildo bendrą senovės Marso vaizdą. Technaujienos.lt jau rašė, kad neseniai buvo išpublikuotas mokslinis darbas, kuris pateikė pirmą išsamų 16 senovės Marso drenažo baseinų žemėlapį. Šie regionai, kurių kiekvieno plotas viršija 100 000 kv. km, rodo, kad vandens tekėjimas planetoje buvo intensyvesnis ir ilgalaikiškesnis, nei manyta anksčiau.

Analizėje identifikuoti sudėtingi slėnių, kanalų ir ežerų tinklai, ypač Paraná Valles regione. Šioje vietovėje vandens cirkuliacija galėjo trukti labai ilgą laiką, o tai padidino tikimybę, kad nuosėdose išliko cheminiai ir mineraliniai pėdsakai, susiformavę vandeniui sąveikaujant su uolienomis. Tokie procesai Žemėje dažnai siejami su aplinkomis, kurios palankios gyvybei atsirasti.

Mokslininkai nustatė, kad 16 drenažo baseinų gali sudaryti beveik pusę visos kadaise Marse vandens ardomos medžiagos. Kadangi planetoje nevyksta tektoniniai procesai, senoviniai upių tinklai išliko itin gerai, todėl jie yra vieni patikimiausių liudijimų apie buvusį Marso klimatą. Šios vietovės laikomos perspektyviausiomis astrobiologiniams tyrimams ir būsimoms mėginių grąžinimo misijoms.

Ką šie atradimai reiškia gyvybės paieškoms?

Kaolinitas ir išsamūs senovės vandens sistemų žemėlapiai rodo, kad Marsas galėjo būti gerokai panašesnis į Žemę, nei iki šiol manyta. Jeigu planetoje iš tiesų vyravo šiltos, drėgnos ir lietingos sąlygos, jos galėjo būti palankios gyvybės atsiradimui ar bent jau mikroorganizmų egzistavimui.

Nors tiesioginių gyvybės pėdsakų dar nerasta, šie duomenys suteikia naujų krypčių būsimiems tyrimams. Prioritetinėmis teritorijomis tampa tiek Jezero krateris, tiek 16 identifikuotų drenažo baseinų, galinčių saugoti milijonus metų skaičiuojančius geocheminius įrašus.

Marsą tyrinėjantys mokslininkai pabrėžia, kad kiekvienas toks atradimas priartina prie esminio klausimo – ar planetos praeitis buvo tinkama gyvybei? Dabartiniai duomenys leidžia daryti vis labiau pagrįstas prielaidas, o būsimų misijų rezultatai gali iš esmės pakeisti supratimą apie Raudonosios planetos istoriją.