5 keisti faktai apie „Titaniką“: vienas jų skamba tarsi iš siaubo filmo

Sekite TechNaujienos Google

1912 m. balandžio 15-osios naktį Šiaurės Atlante nuskendęs „Titanikas“ tapo viena garsiausių jūrų katastrofų. Tačiau net ir praėjus daugiau nei šimtmečiui daugelis stebinančių šios istorijos detalių lieka mažiau žinomos: nuo beveik tuščių gelbėjimo valčių iki neįprasto laivo kepėjo liudijimo.

Dar keistesnį pasakojimą paliko „Carpathia“ kapitonas Arthuras Rostronas – žmogus, kurio laivas išgelbėjo šimtus „Titaniko“ keleivių. Savo atsiminimuose jis aprašė susidūrimą su tariama jūrų pabaisa. Ar tai įvyko iš tiesų, nežinoma, tačiau pats pasakojimas išliko rašytiniame šaltinyje.

Štai penki faktai, paremti 1912 m. oficialių tyrimų medžiaga ir istoriniu kapitono liudijimu. Jie padeda atskirti tikrus įvykius nuo „Titaniką“ iki šiol lydinčių legendų.

1. Laivas gavo įspėjimų apie ledkalnius, tačiau iki susidūrimo beveik nesulėtino. JAV Senato tyrimo ataskaitoje nurodyta, kad kapitonui Edwardui Smithui nelaimės dieną buvo perduoti bent trys pranešimai apie ledą. Nepaisant jų, laivas tęsė kelionę maždaug 21–22 mazgų greičiu. Didžiosios Britanijos tyrimas taip pat konstatavo, kad greitis nebuvo sumažintas tol, kol susidūrimo išvengti tapo nebeįmanoma. Svarbu tai, kad „Titanikas“ nebūtinai bandė pasiekti greičio rekordą: tyrimo metu buvo pabrėžta, jog jo greitis buvo didelis, bet ne maksimalus. JAV Senato tyrimo dokumentuose užfiksuota, kaip vienu metu susikirto gauti įspėjimai, pasirinktas kursas ir sprendimas nesulėtinti.

Naujausi straipsniai

3 min. skaitymo • prieš 1 val

Numuštas dronas apgadino jūsų turtą? Lietuvoje įsigaliojo nauja kompensavimo tvarka

4 min. skaitymo • prieš 2 val

Kaip astronautai grįš iš Marso? Kuriama sistema, kuri degalus gamintų iš pačios planetos atmosferos

4 min. skaitymo • prieš 2 val

„Claude“ jau pats vadovauja 26 proc. savo kūrimo darbų: DI pradeda kurti savo įpėdinį

Visi naujausi straipsniai →

Gelbėjimo valčių skaičiai, kurie ir šiandien šokiruoja

2. Gelbėjimo valtyse vietos buvo tik maždaug pusei laive buvusių žmonių. Didžiosios Britanijos oficialaus tyrimo duomenimis, „Titanikas“ turėjo 20 gelbėjimo priemonių – įprastų, avarinių ir sulankstomų valčių. Bendra jų talpa siekė 1 178 žmones. Tuo metu laive buvo daugiau kaip 2 200 keleivių ir įgulos narių. Vadinasi, net ir tobulai organizuota evakuacija, išnaudojant kiekvieną vietą, nebūtų leidusi išgelbėti visų. Tai ne vien kino filmo siužeto detalė, o oficialiai užfiksuota konstrukcijos ir to meto saugos taisyklių spraga. Platesnį laivo atsiradimo kontekstą esame aptarę straipsnyje apie tai, kaip buvo pastatytas „Titanikas“.

3. Dalis valčių nuplaukė beveik tuščios. Dar paradoksaliau: net tos 1 178 vietos nebuvo visiškai išnaudotos. Britų tyrimo ataskaitoje nurodyta, kad 65 žmonėms skirta septintoji valtis buvo nuleista su vos 27 žmonėmis, šeštoji – su 28, o 40 žmonių talpinusi pirmoji avarinė valtis išplaukė tik su 12. Kodėl? Komisija minėjo nepakankamai gerą organizavimą, sumaištį ir kai kurių keleivių nenorą lipti į mažas valtis, kai didysis laivas dar atrodė palyginti saugus. Tai viena skaudžiausių katastrofos aplinkybių: gelbėjimo galimybė buvo čia pat, bet ja ne visada pasinaudota.

4. Laivo kepėjas pasakojo išbuvęs lediniame vandenyje maždaug dvi su puse valandos. Vyriausiasis kepėjas Charlesas Joughinas 1912 m. britų tyrimo komisijai liudijo, kad po laivo nuskendimo ilgai plūduriavo ir mynė vandenį, vėliau įsikibo į apvirtusią sulankstomą valtį, o galiausiai buvo paimtas į kitą gelbėjimo valtį. Jo paties vertinimu, vandenyje išbuvo apie dvi su puse valandos. Tiksliai patikrinti šios trukmės neįmanoma, todėl pasakojimą reikia laikyti išgyvenusiojo liudijimu, o ne mediciniškai patvirtintu rekordu. Joughinas taip pat pripažino prieš tai gėręs alkoholio, tačiau plačiai kartojama legenda, esą alkoholis jį išgelbėjo nuo šalčio, nėra patikimai įrodyta. Jo parodymai išsaugoti oficialaus tyrimo stenogramoje.

Istorija, skambanti tarsi iš siaubo filmo

5. „Titaniko“ gelbėjimo laivo kapitonas tvirtino savo akimis matęs jūrų pabaisą. „Carpathia“ kapitonas Arthuras Henry Rostronas išgarsėjo tuo, kad, gavęs nelaimės signalą, pakeitė kursą ir skubėjo į pagalbą. Britų tyrimo išvadose nurodyta, kad šis laivas iš gelbėjimo valčių paėmė 712 žmonių. Tačiau Rostronas buvo palikęs ir visai kitokį liudijimą: atsiminimų knygoje „Home from the Sea“ jis papasakojo, jog dar 1907-aisiais, dirbdamas laive „Campania“, netoli Airijos pakrantės pastebėjo iš vandens iškilusį neįprastą ilgakaklį padarą. Pasak kapitono, objektas buvo pakankamai arti, kad jį stebėtų ir kitas karininkas.

Ar kapitonas pamatė mokslui nežinomą gyvūną, bangose plūduriavusį objektą, ar klaidingai atpažino įprastą jūrų gyvūną? Įrodymų atsakyti nėra. Istorija iš tiesų užrašyta jo atsiminimuose, bet vien pasakojimas neįrodo jūrų pabaisos egzistavimo. Šis kontrastas ir daro epizodą tokį keistą: vienas svarbiausių realios gelbėjimo operacijos herojų pats pasakojo istoriją, kurią šiandien lengva palaikyti fantastika.

„Titaniko“ istorija nesibaigia 1912 m. dokumentais. Naujausios jo nuolaužų technologijos leidžia tikrinti senus liudijimus ir atkurti katastrofos eigą. Apie tai daugiau – mūsų publikacijoje apie „Titaniko“ 3D skenavimą ir paskutines laivo akimirkas. Dokumentai, fotografijos ir liudytojų pasakojimai rodo, kad tikroji istorija dažnai yra gerokai sudėtingesnė už populiarias legendas.