Paslaptingi šviesos blyksniai Mėnulyje glumina mokslininkus: kas iš tiesų juos sukelia?

1787 m. balandžio 19-osios naktį astronomas Williamas Herschelis stebėjo neapšviestą jauno Mėnulio pusę ir joje užfiksavo ryškią šviesą. W. Herschelis teigė, kad ta šviesa tokia pat ryški, kaip žvaigždžių telkinys Oriono žvaigždyne. Dabar mokslininkai tokį reiškinį vadina laikinuoju Mėnulio blyksniu (angl. transient lunar phenomenon, TLP). Tai – trumpalaikiai paviršiaus pokyčiai, kurie gali pasirodyti kaip šviesūs blyksniai, rausvi ar violetiniai lopai ar miglotos dėmės Mėnulio paviršiuje. Per tūkstančius metų žmonės tokių paslaptingų blyksnių užfiksavo jau apie 3000, tačiau mokslininkai vis dar bando išsiaiškinti, kas juos sukelia.

Nuo milisekundžių iki valandų

Japonijos Elektros komunikacijų universiteto emeritas profesorius Masahisa Yanagisawa aiškina, kad labai trumpi Mėnulio blyksniai – trunkantys mažiau nei minutę – greičiausiai kyla dėl nedidelių meteoroidų smūgių. 

Tokie meteoroidai, sveriantys apie 0,2 kg (maždaug kaip biliardo kamuoliukas), atsitrenkę į Mėnulio paviršių, sukelia trumpus šviesos pliūpsnius. Šviesa atsiranda dėl smūgio energijos, kuri įkaitina uolienas, todėl jos trumpam ima švytėti, kol ataušta.

Nors mokslininkai jau seniai įtarė, kad dalis TLP gali būti vadinamieji Mėnulio smūgių blyksniai (angl. lunar impact flashes, LIF), juos tiksliai identifikuoti pavyko tik 1990-aisiais, kai tapo prieinamos didelio greičio vaizdo kameros.

Tačiau net ir tada – dėl labai trumpos blyksnių trukmės – mokslininkams buvo sunku tiksliai nustatyti, ar šviesa iš tiesų kilo Mėnulyje, ar ją sukėlė teleskopuose įrengtų kamerų trikdžiai.

Kad būtų patvirtintas tikras Mėnulio blyksnis, jį vienu metu turėjo užfiksuoti keli stebėtojai skirtingose vietose. Pirmieji tokie patvirtinti blyksniai buvo užfiksuoti 1999 m. lapkritį, per Leonidų meteorų lietų.

Nuo to laiko buvo oficialiai užregistruota dar šimtai blyksnių, kuriuos stebi projektai, kaip Europos kosmoso agentūros programa NELIOTA (Near-Earth Object Lunar Impacts and Optical Transients).

Per devynerius stebėjimų metus NELIOTA užregistravo 193 blyksnius. Jų žemėlapiai rodo, kad blyksniai dažniau pasireiškia tam tikruose Mėnulio „karštuosiuose“ taškuose, pavyzdžiui, Audrų vandenyno regione – vietoje, kuri gali būti tektoniškai aktyvi.

Pavieniai Mėnulio blyksniai – tikros paslaptys ar optinės iliuzijos?

Kai kurie Mėnulio blyksniai kyla dėl meteoroidų smūgių. Dar kiti – pasireiškiantys kaip kelių minučių trukmės švytėjimai – dėl radioaktyvių radono dujų, išsiskiriančių iš Mėnulio gelmių po „Mėnulio drebėjimų“. Šios radioaktyvios dujos skleidžia šviesą, kuri matoma net iš Žemės.

Tuo tarpu ilgiau trunkančius blyksnius kai kurie tyrėjai sieja su dulkių debesimis, pakeliamais saulės vėjo. Tokie debesys išsklaido šviesą, todėl gali susidaryti įspūdis, kad Mėnulis pats švyti.

Vis dėlto ne visi mokslininkai tikri dėl ilgų blyksnių egzistavimo. 

Atėnų nacionalinės observatorijos tyrėjas Alexios Liakos teigia, kad vieninteliai ilgesni reiškiniai, kuriuos pats stebėjo, buvo palydovai, kertantys Mėnulio diską. Nuo 2017 metų, stebėdamas naktinę Mėnulio pusę, jis nė karto nepastebėjo ilgai trunkančių blyksnių.

Nepaisant to, jei kada nors pamatytumėte šviesą Mėnulyje, verta ją įsidėmėti. Tai gali būti optinė iliuzija, bet taip pat tikėtina, kad tai – tikras laikinasis blyksnis Mėnulyje.