Kaip Timas Cookas išdavė Steve‘ą Jobsą: kur dingo „Apple“ stuburas?

Nuo „Apple“ įkūrėjo Steve’o Jobso mirties technologijų pasaulyje vis dar mėgstama spėlioti, ką jis būtų daręs vienoje ar kitoje situacijoje – nors pats S. Jobsas buvo sunkiai nuspėjamas ir dažnai prieštaringas. Tačiau neseniai pasitaikė itin reta situacija, kai tapo visiškai aišku, ko S. Jobsas tikrai nebūtų daręs. Dabartinis „Apple“ generalinis direktorius Timas Cookas viešai pataikavo Donaldui Trumpui – tai buvo ne tik neskoningas gestas, bet ir simbolinė išdavystė principų, kurie padėjo S. Jobsui sukurti „Apple”.

Išmokė S. Jobsas – T. Cookas pamiršo

Steve‘as Jobsas, be daugelio kitų dalykų, puikiai žinojo, kada laikas pasipriešinti. Kai reikėjo, jis nevengdavo siųsti aiškios žinutės valdžiai – net jei ta žinutė skambėjo kaip „eik tu š…“. 

Todėl kontrastas tarp jo ir dabartinio „Apple“ vadovo Timo Cooko – akivaizdus. Pastarasis prieš kelias savaites Baltuosiuose rūmuose meilikavo Donaldui Trumpui, žarstė komplimentus ir spaudos kamerų akivaizdoje įteikė jam blizgantį stiklo ir aukso trofėjų. Tai buvo scena, kurią galima laikyti simboline išdavyste viskam, ką S. Jobsas kadaise įkūnijo.

S. Jobsas – imigranto sūnus, kontrkultūros vaikas, priklausęs maištingai 6–7 dešimtmečių kartai – kūrė savo darbus aplinkoje, kurioje buvo nepriimtina pataikauti valdžiai. 

Asmeninių kompiuterių eros pradžioje dominavo protesto dvasia: prieš institucijas, prieš karą, prieš sekimą. Tai buvo laikai, kai net psichodelinė muzika ar marihuana buvo laikomi pavojingais maišto simboliais, o menininkai buvo stebimi federalinių agentūrų.

Būtent iš šio kultūrinio pagrindo gimė ir garsiausia visų laikų reklama – „Apple“ „Macintosh“ pristatymas 1984-aisiais. Tąkart S. Jobsas tiesiogine prasme smūgiavo IBM – korporacijai, kuri dar prieš kelis dešimtmečius tiekė technologijas naciams. Tai buvo aiški žinutė: „Apple“ nestovi vienoje gretoje su didžiosiomis sistemomis – ji stoja prieš jas.

Išdavystė, kurios S. Jobsas nebūtų pakentęs

S. Jobsas nebūtų pataikavęs žmogui su tragišku skoniu ar sisteminėmis vertybėmis.

Tuo tarpu šiandieninis „Apple“ vadovas T. Cookas pasielgė priešingai: jis įteikė D. Trumpui blizgantį stiklo ir aukso trofėjų, o paskui, lyg susigėdęs, negalėjo sulaukti progos pamaloninti jį tuščiomis pagyromis. 

O juk „Apple“ – įmonė, kurios produktai, kaip „iPhone“, yra kur kas populiaresni, nei D. Trumpas ar jo administracija. Jei būtų pasirinkta S. Jobso laikų laikysena, „Apple“ galėjo panaudoti savo milžinišką įtaką – ir ramiai mesti iššūkį. Vietoje to pasirinko nusilenkti. 

Blogiausia tai, kad šis gestas neapsaugo nuo galimų grėsmių – muitų mokesčių padidinimo, valdžios spaudimo didėjimo ar bendradarbiavimo su valstybinėmis institucijomis sutarčių praradimo. Visa tai vis tiek gali įvykti.

Tik dabar bendrovei teks tai atlaikyti dar ir su viešo pažeminimo šešėliu – nes pasaulis jau matė: vienos galingiausių pasaulio kompanijų vadovas nusilenkė žmogui, kurį S. Jobsas, tikėtina, būtų ignoravęs, sukritikavęs ar paprasčiausiai pasiuntęs.