EMP ginklas: ar Europa iš tikrųjų galėtų „užgesti“ per kelias sekundes?

Europa yra viena labiausiai skaitmenizuotų pasaulio regionų – nuo elektros tinklų ir mobiliojo ryšio iki bankinių sistemų ir palydovinės navigacijos. Elektromagnetinis impulsas, arba EMP, dažnai minimas kaip technologinė grėsmė, galinti per labai trumpą laiką sutrikdyti infrastruktūrą. Nors viešojoje erdvėje tokie scenarijai kartais pateikiami dramatiškai, moksliniai vertinimai rodo sudėtingesnį vaizdą, kuriame svarbiausia yra ne pats impulsas, o sistemų tarpusavio priklausomybė.

Kas yra EMP ginklas?

EMP – tai intensyvus elektromagnetinės energijos pliūpsnis, galintis sukelti staigius įtampos šuolius elektroninėse sistemose. Tokie impulsai gali būti sukelti skirtingais būdais: aukštuminės branduolinės detonacijos, specialių nebranduolinių įrenginių ar net natūralių reiškinių, pavyzdžiui, Saulės geomagnetinių audrų.

Skirtingai nei tradiciniai ginklai, EMP orientuotas ne į fizinį sunaikinimą, o į technologinių sistemų destabilizavimą – nuo ryšio tinklų iki energijos infrastruktūros.

TAIP PAT SKAITYKITE: Kas nutiktų, jei būtų panaudotas taktinis branduolinis ginklas Europoje?

Kaip veikia elektromagnetinis impulsas?

EMP poveikis dažniausiai skirstomas į tris fazes:

Pirmoji fazė, E1, trunka vos nanosekundes ir gali pažeisti jautrią elektroniką – serverius, ryšio įrangą ar navigacijos sistemas.

Antroji fazė, E2, primena žaibo impulsą ir dažnai būna mažiau pavojinga dėl jau egzistuojančių apsaugų.

Trečioji fazė, E3, yra lėtesnė, tačiau gali turėti didžiausią poveikį elektros tinklams, nes sukelia ilgalaikes geomagnetines sroves, veikiančias transformatorius ir perdavimo linijas.

Ar tikrai EMP ginklas gali „išjungti“ Europą?

Populiariuose scenarijuose EMP dažnai vaizduojamas kaip momentinis visos technologinės civilizacijos išjungimas. Tačiau realūs modeliavimai rodo, kad visiškas žemyno masto „užgesimas“ būtų mažai tikėtinas.

Europos infrastruktūra yra decentralizuota ir turi tam tikras apsaugas, todėl labiau tikėtinas scenarijus – regioniniai elektros ar ryšių sutrikimai.

Didžiausias pavojus kyla tada, kai sugenda keli kritiniai mazgai vienu metu ir sukelia grandininę reakciją, paveikiančią transportą, bankus ar duomenų centrus.

SUSIJĘS STRAIPSNIS: Branduolinio sprogimo technologinė pusė – ką pirmiausia prarastų skaitmeninė visuomenė

Istoriniai testai: ar EMP jau buvo realiai išbandytas?

EMP poveikis nėra vien teorinis. 1962 m. aukštuminis branduolinis bandymas Ramiajame vandenyne parodė, kad elektromagnetinis impulsas gali paveikti infrastruktūrą net už tūkstančių kilometrų – Havajuose tuo metu sutriko apšvietimo ir ryšių sistemos.

1962 metų aukštuninio branduolinio bandymo dokumentika (anglų k.):

Šaltojo karo laikotarpiu JAV ir kitos valstybės vykdė plataus masto tyrimus, siekdamos suprasti, kaip apsaugoti karinius orlaivius ir ryšių sistemas nuo tokių impulsų.

Nuo to laiko EMP laikomas realiu technologiniu reiškiniu, tačiau jo poveikis dažnai priklauso nuo konkrečių sąlygų – aukščio, galios ir infrastruktūros atsparumo.

Galimi scenarijai: kas pirmiausia sustotų?

Jei įvyktų stiprus elektromagnetinis impulsas, poveikis greičiausiai būtų laipsniškas, o ne momentinis. Pirmiausia galėtų atsirasti navigacijos trikdžiai ir ryšio sutrikimai, po to – elektros tinklų nestabilumas.

Jei transformatoriai būtų pažeisti, ilgalaikiai elektros tiekimo sutrikimai galėtų paveikti bankų sistemas, logistiką ir net vandens tiekimą.

Ar Lietuva pažeidžiama?

Lietuva yra integruota į Europos energetikos ir ryšių tinklus, todėl pagrindinės rizikos būtų susijusios su elektros perdavimo infrastruktūra, mobiliojo ryšio bokštais ir palydovinėmis technologijomis.

Tačiau mažesnė teritorija ir regioninis tinklų suskaidymas gali veikti kaip tam tikra apsauga, nes gedimai nebūtinai išplinta per visą žemyną vienu metu.

Didžiausias iššūkis būtų ne pats impulsas, o atsarginių sistemų veikimas ir greitas infrastruktūros atkūrimas.

Kiek reali tokia grėsmė šiandien?

Ekspertai sutaria, kad EMP yra realus fizikinis reiškinys, tačiau visiškos technologinės katastrofos scenarijus laikomas mažai tikėtinu.

Modernios valstybės investuoja į infrastruktūros atsparumą, o elektros tinklai ir ryšių sistemos vis dažniau kuriami su papildomomis apsaugomis.

Daugelyje vertinimų pabrėžiama, kad didesnė tikimybė kyla iš natūralių geomagnetinių audrų ar mišrių krizių, kuriose technologiniai sutrikimai derinami su kibernetiniais ar geopolitiniais veiksniais.

Galiausiai EMP nėra vienas mygtukas, galintis akimirksniu išjungti žemyną. Tai sudėtingas fizikinis procesas, kurio poveikis priklauso nuo infrastruktūros atsparumo, technologinių sprendimų ir geopolitinio konteksto.

Europa ir Lietuva išlieka pažeidžiamos tam tikrose srityse, tačiau kartu vis labiau stiprina sistemas, kad net ir stiprus impulsas nevirstų ilgalaike technologine krize.