Branduolinio sprogimo technologinė pusė – ką pirmiausia prarastų skaitmeninė visuomenė

Skaitmeninė visuomenė dažniausiai suvokiama kaip atspari fizinėms krizėms, tačiau technologijų ekspertai pabrėžia, kad didelio masto katastrofų metu pirmiausia nukenčia ne patys duomenys, o infrastruktūra, kuri leidžia jais naudotis.

Elektros tinklai, ryšių sistemos ir navigacijos signalai sudaro pagrindą kasdienėms paslaugoms – nuo atsiskaitymų iki informacijos sklaidos. Dėl to analizuojant ekstremalius scenarijus vis daugiau dėmesio skiriama ne fiziniam sunaikinimui, o technologiniam atsparumui.

Branduolinio sprogimo technologinio pažeidžiamumo pusė dažnai lieka antrame plane, nes viešajame diskurse dominuoja fizinės žalos vaizdiniai. Vis dėlto moksliniai tyrimai rodo, kad modernioje visuomenėje didžiausias iššūkis būtų skaitmeninės infrastruktūros sutrikimai.

Dar nuo XX a. atlikti bandymai ir civilinės saugos planavimas parodė, kad net ir netiesioginis poveikis gali paveikti elektros perdavimo sistemas, ryšių tinklus bei dalį palydovinių technologijų. Šiandien tokie scenarijai vertinami kaip rizikos analizė ir infrastruktūros atsparumo testas, o ne kaip kasdienė ar neišvengiama grėsmė.

Susijęs vaizdo įrašas: 5 GALINGIAUSI BRANDUOLINIAI SPROGIMAI ŽMONIJOS ISTORIJOJE

Technologinis poveikis skaitmeninei infrastruktūrai

Branduolinis sprogimas arba panašus didelio masto energijos išsiskyrimas atmosferoje gali paveikti ne tik fizinius objektus, bet ir elektronines sistemas, kurios sudaro skaitmeninės visuomenės pagrindą.

Skirtingai nei tradiciniai infrastruktūros pažeidimai, technologiniai trikdžiai gali pasireikšti beveik akimirksniu ir apimti didelius regionus, nes poveikis perduodamas per elektros linijas, ryšių tinklus ir antenų sistemas.

Labiausiai pažeidžiamos yra plačiai išsidėsčiusios infrastruktūros grandys – aukštos įtampos elektros perdavimo linijos, mobiliojo ryšio bokštai, palydovinio ryšio sistemos ir duomenų perdavimo tinklai.

Ilgi laidai ir antenos veikia tarsi energijos „surinkėjai“, todėl juose gali atsirasti staigūs įtampos šuoliai, trikdantys elektronikos darbą ar prevenciškai atjungiantys jautresnius komponentus.

TAIP PAT SKAITYKITE: Gruodžio 28-oji istorijoje: 1942-ųjų sprendimas, nulėmęs branduolinio ginklo sukūrimą

Svarbus aspektas yra tai, kad technologiniai trikdžiai nebūtinai sutampa su fizinio poveikio zona. Net regionai, kurie nepatirtų tiesioginės žalos, galėtų susidurti su ryšio nutrūkimu ar elektros tinklų nestabilumu. Dėl šios priežasties inžinieriai tokius scenarijus vertina kaip infrastruktūros atsparumo testą – analizuojama, kurios sistemos turi pakankamai rezervinių sprendimų, o kurios priklauso nuo vieno kritinio taško.

Praktikoje didžiausi iššūkiai kiltų ne dėl duomenų praradimo, o dėl prieigos prie jų. Duomenų centrai dažnai turi atsarginius generatorius ir apsaugas, tačiau galutiniai vartotojai priklauso nuo ryšių tinklų ir elektros paskirstymo, todėl net trumpalaikiai sutrikimai gali sustabdyti atsiskaitymus, navigaciją ar debesijos paslaugas.

Kokios sistemos sustotų pirmiausia?

Skaitmeninei visuomenei pirmasis pastebimas praradimas būtų ryšio ir elektros tiekimo sutrikimai.

Mobiliojo ryšio tinklai, interneto prieiga, mokėjimų terminalai, GPS navigacija ir debesų paslaugos priklauso nuo stabilaus elektros bei duomenų perdavimo, todėl jų veikimas galėtų nutrūkti ar tapti ribotas. Praktikoje tai reikštų sutrikusius atsiskaitymus, lėtesnį informacijos srautą ir dalinį automatizuotų paslaugų sustojimą.

Vis dėlto daugelis kritinių sistemų šiandien projektuojamos atsižvelgiant į tokias rizikas. Elektros tinkluose naudojamos apsaugos nuo viršįtampių, duomenų centrai turi rezervinius energijos šaltinius, o valstybės infrastruktūra dažnai kuriama su papildomais saugumo sluoksniais. Dėl to technologinis poveikis nebūtų vienodas visur ir nebūtinai reikštų visišką skaitmeninės aplinkos žlugimą.

Apibendrinant galima teigti, kad branduolinio sprogimo technologinė pusė pirmiausia išryškina ryšių ir elektros sistemų pažeidžiamumą. Šie scenarijai plačiai nagrinėjami mokslo ir inžinerijos srityse kaip infrastruktūros atsparumo analizė, todėl svarbu juos vertinti kaip techninį modeliavimą, o ne neišvengiamą realybę.