Mokslininkai ištyrė paauglę, gebančią „keliauti laiku“ – ką atskleidžia jos atmintis?

Daugumai mūsų prisiminimai iškyla kaip migloti vaizdai – juos sunku prisiminti pilnai ir aiškiai. Tačiau kai kurių žmonių atmintis veikia visiškai kitaip: jie gali tiksliai prisiminti daugybę savo gyvenimo įvykių, tarsi keliautų laiku savo praeityje. Naujas Prancūzijos mokslininkų tyrimas, paskelbtas leidinyje „Neurocase“, aprašo vieną iš tokių išskirtinių asmenų – paauglę merginą, žinomą tik kaip TL. Jos gebėjimas prisiminti stulbinamą kiekį asmeninių įvykių tampa unikaliu mokslinių tyrimų objektu, padedančiu geriau suprasti, kaip veikia mūsų atmintis.

Mintimis per laiką – praeityje ir ateityje

Manoma, kad pasaulyje yra mažiau nei 100 žmonių, turinčių itin retą atminties gebėjimą – hipertimeziją, arba išskirtinai gerą autobiografinę atmintį (highly superior autobiographical memory, HSAM).

Tai – atminties būklė, kai žmogus neįprastai tiksliai ir detaliai prisimena savo gyvenimo įvykius. 

Ši būklė pirmą kartą aprašyta tik 2006-aisiais, o TL atvejis – pirmasis išsamus tyrimas, nagrinėjantis, kaip tokie žmonės ne tik prisimena praeitį, bet ir nuspėja ateities įvykius. 

TL gebėjimas mintyse „keliauti laiku“ leidžia jai iš naujo išgyventi praeitį.

Pasak tyrimo autorės, Paryžiaus Cité universiteto kognityvinės psichologijos profesorės Valentinos La Corte, tokių žmonių prisiminimai dažnai susieti su tiksliomis datomis.

Pavyzdžiui, kai kurie hipertimeziją turinčių asmenų gali išsamiai apibūdinti, ką veikė, pavyzdžiui, 2002 metų liepos 6 dieną, ir iš naujo išgyventi tos dienos emocijas bei pojūčius.

Kelionės laiku – nuo pat vaikystės

Nuo pat vaikystės TL gebėjo mintimis –„mentališkai“ arba psichikos jėgomis – „keliauti laiku“ į savo praeitį.

Be to, dar vaikystėje ji atrado, kad gali prisiminti praeities įvykius iš skirtingų perspektyvų – tarsi vienu metu būtų buvusi keliose vietose. 

Būdama aštuonerių, TL apie šį gebėjimą papasakojo draugams, bet jie jos nesuprato ir apkaltino melu. 

Bijodama būti palaikyta keista, mergaitė apie tai daugiau nekalbėjo – paslaptį šeimai atskleidė tik šešiolikos.

Jos atmintis „dėlioja“ prisiminimus chronologine arba laiko tvarka: kuo senesnis įvykis, tuo mažiau aiškių detalių ji prisimena. 

Tai yra, TL geba gerai prisiminti pastarojo mėnesio dienų, taip pat pastarųjų dvejų metų mėnesių įvykius, bet ties senesniais prisiminais jo atmintis „šlubuoja“.

Tačiau TL negali paprastai pamiršti skaudžių išgyvenimų, todėl juos saugo savo vaizduotėje sukurtame „baltajame kambaryje“ – tarsi atminties saugykloje. Čia ji „sutalpina“ emociškai stiprius išgyvenimus, pavyzdžiui, senelio mirtį.

Iš šio kambario veda „durys“ į kitus emocinius prieglobsčius.

Kai jaučia pyktį – ji pasitraukia į šaltą, ramų „ledynų“ kambarį.

Kai sprendžia problemas – į tuščią erdvę be trukdžių. 

Po tėvo išvykimo į kariuomenę jos vaizduotėje atsirado dar vienas kambarys – su kariais, į kurį ji „keliauja“, kai jaučia kaltę.

Ši unikalus TL atvejis padeda mokslininkams geriau suprasti itin retą reiškinį – hipertimeziją. 

Kadangi hipertimeziją turinčių žmonių yra labai mažai, šis tyrimas yra svarbus žingsnis siekiant atsakyti į svarbius klausimus. 

Pavyzdžiui, kaip veikia atmintis (ypač hipertimezijos atveju); ar šio ypatumo išsivystymą veikia amžius, ir ar jį galima valdyti. 

Mokslininkai pripažįsta, kad tai tik pradžia – šioje srityje dar daug neatskleistų dalykų.