Norite, kad katės jus pamiltų? Tyrimas atskleidžia, ką daryti

Katės dažnai laikomos atsiskyrusiomis ir paslaptingomis, o didelei daliai žmonių kyla sunkumų atrasti su jomis tikrą bendrystę. Jei esate vienas iš tokių žmonių, gali būti, kad tiesiog dar nesate atradę to unikalaus bendravimo su katėmis būdo. Dabar Anglijos universitetų tyrimas atskleidžia, kad išmokti efektyviau bendrauti su katėmis yra daug paprasčiau, nei įsivaizduojame.

Katės „šypsena“, arba paprastas būdas užmegzti ryšį

Jei kada nors atidžiau stebėjote kates, tikriausiai atkreipėte dėmesį į jų „pusiau užmerktų akių“ išraišką, kurią kartu lydi lėtas mirksėjimas.

Ši kačių išraiška panaši į žmonių akių siaurėjimą, kai jie šypsosi. Dažniausiai „pusiau užmerktomis akimis“, kurias lydi lėtas mirksėjimas, katės rodo, kad jaučiasi ramios ir patenkintos. Kitaip tariant, jos taip pademonstruoja savo „šypseną“.

Anglijos Sasekso ir Portsmuto universitetų tyrimas atskleidė, kad vienas iš paprasčiausių būdų, kaip galime pagerinti bendravimą su katėmis, yra tiesiog dažniau „šypsotis“ jų kalba – susiaurinti akis ir lėtai mirksėti, o ne rodyti dantis, kai šypsomės kaip mes, žmonės. 

Kates auginantys žmonės ilgai spėliojo apie šios išraiškos galią. O dabar mokslininkai patvirtino, kad ši draugiška žmonių veido „kalba“ su katėmis sudomina tiek savas, tiek svetimas kates, ir skatina jas būti atviresnėmis bendravimui. 

Gyvūnų elgsenos psichologė, Sasekso universiteto profesorė Karen McComb sako, kad jos ir kolegų atliktas tyrimas įrodo tai, ką daugelis katinų mylėtojų jau seniai jautė – geresnis ryšys su katėmis prasideda nuo paprastų, bet efektyvių gestų.

Kačių kalbos eksperimentai

Gyvūnų psichologijos tyrėjai atliko du eksperimentus, norėdami išsiaiškinti, ar katės skirtingai reaguoja į žmonių lėtą mirksėjimą su pusiau užmerktomis akimis. Arba, vadinamąją „katės šypseną“.

Pirmajame eksperimente stebėta 21 katė. Eksperimento metu kačių savininkai, būdami maždaug metro atstumu nuo savo katės, lėtai mirksėjo su pusiau užmerktomis akimis, kai katės žiūrėjo į juos. Kameros fiksavo tiek kačių savininkų veidus, tiek kates. Šio bandymo rezultatai buvo lyginami su katėmis, kurioms jų savininkai nesiuntė jokio mirksėjimo signalo.

Paaiškėjo, kad po savininkų lėto mirksėjimo katės dažniau atsakydavo tokiu pat lėtu mirksėjimu, lyginant su situacija be sąveikos.

Antrajame eksperimente dalyvavo 24 katės. Tačiau šįkart su pusiau užmerktomis akimis mirksėjo ne jų savininkai, o tyrėjai, neturėję jokio ankstesnio kontakto su tiriamosiomis katėmis. Tyrėjai atkartojo lėtą mirksėjimą su pusiau užmerktomis akimis, ištiesdami ranką link katės. Kontrolinėje grupėje tyrėjai į katės žiūrėjo be mirksėjimo – tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į jas atmerkę akis.

Rezultatai parodė, kad katės ne tik dažniau tyrėjams atsakė lėtu mirksėjimu, bet ir dažniau priartėjo prie rankos po tokio draugiško gesto.

Kodėl verta įsiklausyti į kates?

K. McComb teigimu, šis eksperimentinis tyrimas yra pirmasis, atskleidžiantis lėto mirksėjimo svarbą katės ir žmogaus bendravime. 

Anot jos, tai paprastas, bet labai veiksmingas būdas sustiprinti ryšį su katėmis – tiek namuose, tiek sutikus jas gatvėje. Užtenka susiaurinti akis tarsi šypsantis ir lėtai užmerkti jas kelioms sekundėms – dauguma kačių į tokią žmogaus veido išraišką atsako tuo pačiu, pradėdamos savotišką neverbalinį dialogą.

Nors yra nustatyta, kad šunys dažniau rodo atviras emocijas, tyrimai vis dažniau atskleidžia tai, kad katės yra daug labiau prisirišusios prie savo šeimininkų, nei ilgą laiką manyta. Jos ne tik geba atpažinti savo vardą (net jei jį ignoruoja), bet ir atspindi žmonių nuotaikas bei asmenybės bruožus.

Kodėl katės lėtai mirksi arba „šypsosi“ tokiu būdu, vis dar nėra iki galo aišku. Viena teorija teigia, kad taip jos rodo draugiškumą, nes tiesus, įsmeigtas žvilgsnis jų pasaulyje laikomas grėsmingu. Kita versija – kad jos išmoko šią išraišką, nes pastebėjo teigiamą žmonių reakciją.

Bet kokiu atveju, šis paprastas gestas padeda stiprinti ryšį su kate ir gerina jos emocinę savijautą – tiek namuose, tiek stresinėse situacijose, pavyzdžiui, veterinarijos klinikoje ar prieglaudoje. 

Gyvūnų elgsenos psichologė Tasmin Humphrey pabrėžia, kad geresnis žmogaus ir katės sąveikos supratimas gali prisidėti prie pozityvesnio visuomenės požiūrio į kates, stiprinti jų gerovę bei suteikti naujų žinių apie šios dar mažai tyrinėtos rūšies pažintinius gebėjimus.