Mokslininkai: bučinys egzistavo anksčiau nei atsirado žmonės: ką atskleidė nauji duomenys?

Nauja evoliucinė analizė rodo, kad bučinys – burnos prie burnos kontaktas be maisto perdavimo – egzistavo bent prieš 21 milijoną metų, gerokai anksčiau nei atsirado žmonės. Tyrimą atliko Oksfordo universiteto mokslininkų komanda, remdamasi modernių primatų elgsenos duomenimis. Išvados leidžia manyti, kad bučinys kilo iš bendrojo didžiųjų primatų protėvio ankstyvajame miocene (neogeno periodo epocha, prasidėjusi prieš 23,03 mln. metų).

Kodėl tyrimas svarbus

Bučinys yra vienas iš labiausiai atpažįstamų žmonių socialinių ir romantinių gestų, tačiau tikroji jo kilmė ilgą laiką buvo neaiški. Nauji duomenys keičia supratimą apie tai, ar bučinys yra kultūriškai išmoktas elgesys, ar evoliucijos paveldas. Tyrėjai nustatė, kad ši praktika tikėtina egzistavo dar prieš žmonių rūšies atsiradimą, o tai suteikia naujų įžvalgų apie socialinio elgesio raidą primatų giminėje.

Kaip nustatyta bučinio evoliucinė kilmė

Pasak tyrimo, komandai vadovaujama evoliucinės biologės Matildos Brindle analizavo įvairių šiandieninių primatų rūšių elgesį. Remiantis duomenimis, jei žmonės, bonobos ir šimpanzės šiuo metu praktikuoja bučinį, tikėtina, kad šį elgesį paveldėjo iš bendro jų protėvio. Evoliuciniai modeliai rodo, jog toks burnos kontaktas galėjo atsirasti ankstyvajame miocene – maždaug prieš 21 milijoną metų.

Norėdami išvengti painiavos su maitinimu ar agresija, tyrėjai apibrėžė bučinį kaip neagresyvų, tikslingą, tos pačios rūšies individų burnų kontaktą be maisto perdavimo. Šis elgesys primatuose pasireiškia įvairiuose kontekstuose – romantiniame, tėvystės ir socialiniame. Pavyzdžiui, šimpanzės žinomos dėl taikinamųjų bučinių po konfliktų, kas rodo jo ryšį su tarpusavio santykių atkūrimu.

Tyrimo išvados taip pat leidžia manyti, kad bučiavosi ir kiti išnykę hominidai, tokie kaip neandertaliečiai, kurie dalijosi mikroorganizmais su ankstyvaisiais žmonėmis.

Kodėl bučinys išliko evoliucijos eigoje

Mokslininkai pabrėžia, kad nėra vieno aiškaus atsakymo, kodėl šis elgesys išliko milijonus metų, nepaisant didesnės infekcijų rizikos.

Viena iš hipotezių teigia, kad bučinys galėjo atlikti partnerio įvertinimo funkciją – per kvapą ar mikrobiomą suteikti informacijos apie būklę ar suderinamumą. Kita hipotezė – kad bučinys funkcionuoja kaip socialinis „rišiklis“ higieniškai panašiai kaip primatų tarpusavio priežiūra (angl. grooming). Bučiniai galėjo mažinti įtampą, stiprinti ryšius ir prisidėti prie grupės stabilumo.

Tyrimo duomenys taip pat atskleidžia, kad bučinys nėra universali žmonių praktika – ne visos kultūros jį naudoja romantiniame kontekste. Tai rodo, kad nors biologinis pagrindas gali būti evoliuciškai senas, jo socialinės formos vystėsi nevienodai.

Nauja analizė leidžia peržvelgti bučinį ne tik kaip kultūrinį ar romantinį gestą, bet ir kaip galimai seniausią socialinės komunikacijos formą primatų evoliucijoje. Tai praplečia supratimą apie socialinių ryšių mechanizmus ir parodo, kad ši iš pirmo žvilgsnio paprasta elgesio forma turi gilesnę biologinę istoriją, nei manyta iki šiol.

Žymi tyrimų kryptis taip pat paskatins platesnius primatų elgsenos stebėjimus ir detalesnes evoliucines analizes, kurios gali padėti dar tiksliau atskleisti, kaip socialiniai įpročiai vystėsi per milijonus metų.