Kodėl mumijos nesuyra ir kaip išsilaiko tūkstančius metų?

Mumijos vis dar stebina net ir daug mačiusius mokslininkus. Vienos jų, kaip Ledo žmogus Ecis, tūkstantmečius išgulėjo įšalusios kalnų lede, kitos – kaip faraonas Tutanchamonas – buvo kruopščiai balzamuotos ir saugomos karališkuose kapuose. Nepaisant visiškai skirtingų aplinkybių, šie kūnai išliko neįtikėtinai geros būklės. Kaip įmanoma, kad mumifikuoti palaikai nesuyra net per tūkstančius metų?

Kodėl kūnai suyra – ir kaip tai sustabdoma

Mirus žmogui, jo kūną pradeda skaidyti bakterijos, kurios gyveno jo organizme dar esant gyvam. Vienos tokių – mūsų žarnyne gyvenantys prokariotiniai organizmai, kurie būtini išgyvenimui, nes padeda suvirškinti maistą. Po mirties jos tampa pagrindine kūno suirimo priežastimi. 

Norint sustabdyti kūno irimą, būtina pašalinti tai, be ko bakterijos negali išgyventi, o tai yra vanduo.

Bakterijų dehidratacijai yra naudojamas džiovinimas (desikacija), kuris sustabdo jų mitybą ir dauginimąsi. Būtent todėl Ledo žmogus Ecis natūraliai išliko – jis buvo akimirksniu sušaldytas, o kartu „užšalo“ ir jo bakterijos. Tutanchamono atveju tą patį efektą sukūrė ne ledas, o balzamuotojų taikyti džiovinimo metodai, pareikalavę gerokai daugiau pastangų.

Dirbtinė mumifikacija: nuo organų pašalinimo iki karsto sandarumo

Senovės egiptiečiai žinojo – kai faraonas miršta, laikas yra aukso vertės. 

Pirmiausia jie pašalindavo vidaus organus, ištraukdami juos pro mažas angas specialiais įrankiais. Pašalinti organai buvo laikomi šventais specialiuose induose, o kartu tai padėjo išdžiovinti kūną ir sunaikinti bakterijas. Tuomet kūnas būdavo pripildomas natrio druska, kuri sugerdavo likusią drėgmę.

Panašiai mumifikuotos ir seniausios pasaulio dirbtinės mumijos – Činčoro mumijos iš dabartinės Čilės, datuojamos net 5050 m. pr. Kr. Jose organai taip pat buvo pašalinti, o drėgmė – ištraukta naudojant pelenus ir molį.

Kai kūnas visiškai išdžiūsta, svarbu išlaikyti jį sausą. Mumijos buvo kimšamos audeklais, sausomis nendrėmis ir kitomis medžiagomis, sukuriant barjerą drėgmei. 

Egiptiečiai papildomai naudodavo medžių aliejus, gyvūnų riebalus, bičių vašką ir sakus, o kūną uždarydavo į hermetiškus karstus – dažnai medinius karstus dar įdedant į akmeninius sarkofagus. 

Šios priemonės veikė stulbinamai: Tutanchamonas išliko tokios būklės, kad mokslininkai galėjo išgauti jo DNR, diagnozuoti maliariją ir nustatyti, jog jis turėjo pėdų deformaciją – net po 3300 metų.