Ketvirtoji dimensija – šalia mūsų? Štai ką atrado mokslininkai

Ar erdvė iš tikrųjų baigiasi ties trimis mums įprastomis kryptimis – aukštyn-žemyn, kairė-dešinė, pirmyn-atgal? Stygų teorija, atsiradusi XX a. 7 dešimtmetyje, teigia, kad visata gali turėti daugiau matmenų, nei jaučiame – tarp jų ir ketvirtą dimensiją. Nors ši dimensija vis dar lieka teorija, fizikai aktyviai ieško būdų ją suprasti ir atrasti. Vienas žymiausių šios idėjos šalininkų – Kolumbijos universiteto (JAV) fizikos ir matematikos profesorius Brianas Greenas – vaizdžiai parodo, kodėl ketvirtoji dimensija gali egzistuoti.

Už mūsų suvokimo ribų: kaip galėtų atrodyti ketvirtoji dimensija

Naujame platformos „Big Think“ vaizdo įraše profesorius B. Greenas atkreipia dėmesį, kad matematika rodo realią galimybę, jog gali egzistuoti daugiau erdvės dimensijų nei tik tos, kurias tiesiogiai patiriame. 

Tačiau kol kas žmogaus protui sunku tą aprėpti ir suvokti. Dažnai turime įsitikinimą, kad žmogus juda trimis pagrindinėmis kryptimis – į kairę ir dešinę, pirmyn ir atgal, aukštyn ir žemyn, – tad kaip ir kur dar gali likti vietos judėjimui?

B. Greenas patikina, kad tai ir yra esmė – ketvirtoji dimensija reiškia naujas erdves, kurių žmogaus galimybės galbūt net neleidžia tiesiogiai patirti.

Judėjimas ketvirtoje dimensijoje galėtų atrodyti tarsi objektas (žmogus, gyvūnas, daiktas ar bet kas kitas) pajuda ne į šonus, pirmyn, atgal ar žemyn-aukštyn, o kažkur kita kryptimi, kurios mes nematome.

Įsivaizduokite popieriaus lapą, ant kurio padėtas pieštukas. Šalia jo vaikšto skruzdėlė – ji eina tik pirmyn, atgal, į kairę ar į dešinę. Jei pakeltume pieštuką nuo lapo į viršų, skruzdėlė nesuprastų, kur jis dingo. Pieštukas tiesiog pajudėjo kita kryptimi, kurios skruzdėlė nejaučia.

Taip ir su ketvirta dimensija – jei kažkas pajudėtų ja, mes to nepastebėtume, bet matytume keistus pokyčius: vienu metu daiktai tarsi būtų, dingtų ar pasikeistų, o gal net atsirastų.

Pavyzdžiui, kartais gamtoje aptinkami objektai, kurių niekas nepastebėjo anksčiau – neaiškios kilmės metaliniai rutuliai ar struktūros, kurių atsiradimo niekas nematė. Taip pat būna, kad stebėjimų kamerose daiktai akimirksniu „išnyksta“ – vėliau paaiškėja, kad tai buvo techninė klaida ar iliuzija, bet tokie atvejai kelia klausimų. Jei ketvirtoji dimensija egzistuoja, galbūt kai kurie iš šių keistų reiškinių turi su tuo ryšio.

Ketvirtoji dimensija gali „slėptis“ mūsų akivaizdoje

„Big Think“ vaizdo įraše B. Greenas pasitelkia sodo žarnos pavyzdį, kad parodytų, kaip ketvirtoji dimensija gali būti visai šalia mūsų.

Jo teigimu, sodo žarna iš toli „plikai akiai“ atrodo kaip vientisas objektas ar net taškas. Kitaip tariant, iš tolimo atstumo mes paprasčiausiai nematome žarnos apskritimo ir jos susisukusios formos formos. Tačiau jei panaudosime žiūronus, – aiškiai pamatysime jos formą.

Šis pavyzdys, anot B. Greeno, parodo, kad įvairių objektų matymas skiriasi – ne tik dėl pačių jų matmenų, bet ir žiūrėjimo kampo. Jie gali būti tokie dideli ir artimi, kad juos matome „plika akimi“, arba gali būti tokie tolimi ir maži, kad yra sunkiai aptinkami ir suprantami, kaip jie iš tikrųjų atrodo – kaip ir sodo žarnos atveju.

Mokslininkas patikina, kad ši idėja gali būti pritaikoma yra erdvių dimensijoms. Galbūt kairė-dešinė, pirmyn-atgal, aukštyn-žemyn kryptys yra tiesiog didžiosios, lengvai pastebimos mums judėjimo kryptys. 

Bet kaip iš tolo žvelgiant į sodo žarną sunku pamatyti jos susisukusią formą ir tikrąjį dydį, taip ir tam tikros mūsų realybės dimensijos gali būti sunkiai pastebimos. Tai reiškia, kad ketvirtoji dimensija gali būti tokia nepastebima, kad jos negali užfiksuoti net galingiausi šių laikų mikroskopai – jau nekalbant apie tai, kad suprasti, kai ją patiriame, gali būti dar sunkiau.