Gruodžio 28-oji istorijoje: 1942-ųjų sprendimas, nulėmęs branduolinio ginklo sukūrimą

1942 m. gruodžio 28 d. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas Franklinas D. Rooseveltas oficialiai patvirtino investicijas į itin slaptą Manheteno projektą. Sprendimas buvo priimtas Vašingtone, Antrojo pasaulinio karo įkarštyje. Šis projektas vėliau lėmė pirmųjų atominių bombų sukūrimą ir jų panaudojimą Japonijoje 1945 metais.

Kelias iki sprendimo pradėti branduolinę programą

Manheteno projektas nebuvo pradėtas vienu politiniu aktu. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos JAV mokslininkų ir politikų sluoksniuose augo nerimas, kad nacistinė Vokietija gali pirmoji sukurti atominį ginklą. Šios baimės paskatino Jungtines Valstijas palaipsniui didinti paramą branduoliniams tyrimams.

1939 m. vengrų kilmės fizikas Leo Szilard, vienas branduolinės grandininės reakcijos idėjos autorių, kartu su kolegomis parengė vadinamąjį Einšteino–Szilardo laišką. Dokumentą pasirašė Albertas Einšteinas, o jis buvo adresuotas prezidentui Rooseveltui. Laiške įspėta apie galimą Vokietijos branduolinės bombos programą ir raginama JAV imtis veiksmų, įskaitant urano atsargų kaupimą.

Situaciją iš esmės pakeitė 1941 m. gruodžio 7 d. Japonijos ataka prieš JAV karinį laivyną Perl Harbore. Po šio įvykio Jungtinės Valstijos tiesiogiai įsitraukė į karą, o branduolinio ginklo kūrimas tapo strateginiu prioritetu.

Slapta struktūra ir milžiniškas finansavimas

1942 m. birželį JAV kariuomenės Inžinerijos korpusas įsteigė Manheteno inžinerinį rajoną – administracinį darinį, skirtą nuslėpti tikrąjį projekto pobūdį. Pirmieji biurai buvo įkurti Manheteno dangoraižyje, nuo kurio ir kilo projekto pavadinimas.

Prezidento Rooseveltui pritarus, projektui pradžioje skirta apie 500 mln. JAV dolerių. Vėliau bendros išlaidos išaugo iki maždaug 2 mlrd. dolerių – sumos, kuri tuo metu buvo finansuojama beveik be viešų diskusijų. Kaip vėliau nustatė „The New York Times“ tyrimas, tik nedidelė dalis Kongreso narių suprato, kam iš tiesų buvo skiriamos šios lėšos.

Mokslinę branduolinio ginklo kūrimo dalį koordinavo fizikas J. Robert Oppenheimeris. Projekte dirbo dešimtys tūkstančių žmonių, tačiau daugelis jų neturėjo informacijos apie galutinį tikslą – atominės bombos sukūrimą.

Branduolinio ginklo bandymai ir panaudojimas

1945 m. balandį mirus Rooseveltui, prezidento pareigas perėmė Harry Truman, kuris netrukus buvo supažindintas su slapta programa.

Tų pačių metų liepą Naujosios Meksikos dykumoje įvyko pirmasis branduolinio ginklo bandymas, pavadintas „Trinity“. Sprogimas buvo matomas ir girdimas šimtų kilometrų spinduliu, nors pats projektas oficialiai liko įslaptintas.

J. Robert Oppenheimerio žinutė, po atominės bombos „Trinity“ bandymo:

„Mes žinojome, kad pasaulis nebebus toks pats. Kai kurie žmonės juokėsi, kai kurie verkė. Didžioji dauguma žmonių tylėjo. Aš prisiminiau eilutę iš hinduistų šventraščio Bhagavadgytos. Joje dievas Višnus bando įtikinti princą atlikti savo pareigą ir, norėdamas jį paveikti, įgauna daugiarankį pavidalą bei taria: „Dabar aš tapau Mirtimi, pasaulių naikintoja.“ Manau, mes visi su tuo kovojome – vienu ar kitu būdu.“

Manheteno projekte buvo sukurti du skirtingi branduolinio ginklo tipai. Plutonio pagrindu sukurta bomba, vėliau pavadinta „Fat Man“, buvo panaudota Nagasakyje, o uranu paremta „Little Boy“ – Hirošimoje.

Šie smūgiai 1945 m. rugpjūtį tapo vieninteliu atveju istorijoje, kai branduolinis ginklas buvo panaudotas karo veiksmuose.

Manheteno projekto patvirtinimas 1942 m. gruodžio pabaigoje laikomas vienu slapčiausių ir reikšmingiausių sprendimų JAV istorijoje. Jis parodė, kaip karo sąlygomis valstybės gali sutelkti mokslinius ir pramoninius resursus precedento neturinčiu mastu.

Projektas taip pat pažymėjo branduolinio amžiaus pradžią, kuri vėliau formavo tarptautinius santykius, ginklavimosi varžybas ir saugumo politiką visame pasaulyje.

Kviečiame pažiūrėti mūsų reportažą: 5 GALINGIAUSI BRANDUOLINIAI SPROGIMAI ŽMONIJOS ISTORIJOJE