Kodėl prireikė tiek daug laiko žmonėms grįžti į Mėnulį?

Pirmą kartą per daugiau nei 50 metų žmonės vėl leidžiasi į kelionę Mėnulio link. Keturių astronautų komanda – vadas Reidas Wisemanas, pilotas Viktoras Gloveris bei misijos specialistai Christina Koch ir Jeremy Hansenas – balandžio 1 d. pakilo į misiją, kurios metu apskries mūsų planetos natūralų palydovą ir sugrįš į Žemę. Šis startas žymi svarbų etapą naujoje kosmoso tyrimų eroje – tai ne tik technologinis pasiekimas, bet ir ilgų metų planavimo, investicijų bei tarptautinio bendradarbiavimo rezultatas, keliantis esminį klausimą: kodėl sugrįžti į Mėnulį prireikė daugiau nei 50 metų?

Kodėl Mėnulis liko nuošalyje: nuo „Apollo“ iki „Artemis“

Pirminės kosminės lenktynės, XX a. 7-8 dešimtmečiais nulemtos „Apollo“ programos, kurios nugabeno žmones į Mėnulį, buvo trumpalaikio, bet intensyvaus entuziazmo vaisius. Šį proveržį daugiausia skatino Šaltasis karas ir JAV siekis įrodyti technologinį bei politinį pranašumą pasaulyje – tikslas buvo aiškus: aplenkti Sovietų Sąjungą. Kartu su šiuo tikslu atėjo ir esminis veiksnys – finansavimas. NASA biudžetas tuo metu buvo rekordinis, nepalyginamai didesnis nei šiandien, o politinė parama išliko stipri bent per dviejų prezidentų kadencijas, pasiekusi piką 1966 m.

Tačiau dar nepasibaigus „Apollo“ programai, prioritetai pradėjo keistis. Iki 1972 m. JAV biudžetas buvo smarkiai sumažintas, o dalis misijų atšaukta. Ribotų išteklių sąlygomis NASA, tuomet valdoma prezidento Richardo Nixono administracijos, sutelkė dėmesį į daugkartinio naudojimo erdvėlaivį „Space Shuttle“ ir nuolatinį buvimą žemojoje Žemės orbitoje. Vėliau pagrindiniu agentūros prioritetu tapo „Space Shuttle“ programa ir Tarptautinės kosminės stoties kūrimas – kosmoso tyrimai tapo labiau tarptautiniai ir bendradarbiavimu paremti, o Mėnulis pamažu atsidūrė antrame plane.

Tuo pat metu išryškėjo kita problema – prarasta praktinė patirtis. Tai nebuvo staigus žinių praradimas, o lėtas procesas: specialistai, dirbę prie „Apollo“, pasitraukė, technologiniai sprendimai paseno, o tiekimo grandinės iširo. Kitaip tariant, gebėjimas skraidinti žmones į Mėnulį nebuvo išlaikytas. Kaip 2024 m. pastebėjo buvęs NASA „Space Shuttle“ programos vadovas Wayne’as Hale’as: „Žmonės klausia, kas buvo negerai su „Apollo“. Problema ta, kad jis baigėsi“.

Dėl to Mėnulio idėja ilgą laiką liko nuošalyje – atrodė jau įgyvendinta, pernelyg brangi ir neturinti aiškaus tikslo. Situacija pradėjo keistis tik tada, kai kosmoso strategijoje vis daugiau dėmesio ėmė skirti kitam ambicingam tikslui – Marsui.

„Artemis“: kelias į Mėnulį ir toliau – Marsą

„Artemis“ programa, išaugusi iš 2005-2009 m. vykdytos, bet vėliau nutrauktos „Constellation“ iniciatyvos ir oficialiai pavadinta pirmosios Donaldo Trumpo administracijos metu, žymi naują JAV kosmoso strategijos etapą. Jos tikslas – sukurti ilgalaikę bazę Mėnulyje, pritaikytą nuolatiniam žmonių buvimui. Tačiau tai – tik tarpinė stotelė: Mėnulis laikomas platforma būsimiems skrydžiams į Marsą ir platesniam žmonijos įsitvirtinimui už Žemės ribų.

Svarbų vaidmenį šiame procese atlieka ir privatus sektorius. Tokios bendrovės, kaip „SpaceX“ ir „Blue Origin“, prisideda ne tik technologijomis, bet ir finansavimu, padėdamos išvengti ankstesnių, taip ir neįgyvendintų Mėnulio sugrįžimo planų likimo.

Vis dėlto galutinis tikslas dar toli. „Artemis II“ – pirmoji pilotuojama programos misija – yra esminis žingsnis šiame kelyje. Jos užduotis – patikrinti, ar „Orion“ kapsulė ir „Space Launch System“ (SLS) raketa gali saugiai nugabenti astronautus į Mėnulį ir atgal. Laukiant jų sugrįžimo, tai kartu yra priminimas, kiek daug laiko, pastangų ir resursų prireikė, kad sugrįžimas į Mėnulį vėl taptų realybe.