Kas vyksta žmogaus smegenyse likus kelioms minutėms iki mirties

Pastaraisiais metais neurologijos ir intensyviosios medicinos tyrimai vis dažniau fiksuoja, kas iš tikrųjų vyksta žmogaus smegenyse paskutinėmis minutėmis iki mirties. Ligoninėse atlikti stebėjimai, dažniausiai pacientams patyrus širdies sustojimą, leidžia mokslininkams analizuoti smegenų veiklą realiuoju laiku. Duomenys rodo, kad net ir nutrūkus kraujotakai smegenų aktyvumas ne visada išnyksta iš karto.

Smegenų aktyvumas sustojus širdžiai

Kai širdis sustoja, smegenys labai greitai netenka deguonies ir gliukozės – pagrindinių energijos šaltinių. Ilgą laiką buvo manoma, kad smegenų veikla tokiu atveju nutrūksta per kelias sekundes, tačiau naujesni tyrimai rodo sudėtingesnį vaizdą. Kai kuriems pacientams trumpą laiką po klinikinės mirties pradžios fiksuojami organizuoti smegenų elektriniai signalai.

Intensyviosios terapijos skyriuose atlikti elektroencefalografijos (EEG) matavimai parodė, kad prieš pat mirtį arba netrukus po širdies sustojimo gali pasireikšti padidėjęs gama bangų aktyvumas. Šios bangos paprastai siejamos su sąmoningumu, atmintimi ir informacijos apdorojimu, nors jų reikšmė mirties kontekste dar nėra iki galo aiški.

Neurocheminiai procesai ir sąmonės pokyčiai

Artėjant mirčiai, smegenyse vyksta reikšmingi neurocheminiai pokyčiai. Dėl deguonies trūkumo pradeda sutrikti neuronų elektrinė pusiausvyra, o į smegenų audinį išsiskiria didesni kiekiai neuromediatorių, tokių kaip glutamatas ir dopaminas. Šie procesai gali sukelti trumpalaikį neuronų „peraktyvumą“.

Mokslininkai pabrėžia, kad tokia būsena nebūtinai reiškia sąmoningą patirtį. Dalis tyrimų rodo, jog smegenų reakcijos gali būti labiau refleksinės ir nesusijusios su suvokimu taip, kaip jis suprantamas įprastomis sąlygomis. Vis dėlto tai paaiškina, kodėl kai kurie klinikinę mirtį išgyvenę žmonės vėliau pasakoja apie ryškius pojūčius ar fragmentiškus prisiminimus.

Ką leidžia ir ko neleidžia teigti dabartiniai tyrimai

Šiuo metu turimi duomenys daugiausia gauti iš pavienių klinikinių atvejų ir eksperimentinių gyvūnų modelių. Tyrėjai pabrėžia, kad smegenų veiklos fiksavimas mirties akivaizdoje yra techniškai sudėtingas ir etiniu požiūriu ribotas. Dėl šios priežasties negalima tiksliai apibendrinti, kiek laiko ir kokiu mastu sąmoningi procesai gali tęstis visais atvejais.

Nepaisant to, neurologijos bendruomenėje sutariama, kad mirtis nėra momentinis įvykis vienu biologiniu tašku. Tai procesas, kurio metu skirtingos smegenų sistemos išsijungia palaipsniui, o kai kurie nerviniai mechanizmai gali trumpai veikti net ir nutrūkus gyvybinėms funkcijoms.

Tolesni tyrimai orientuojami į tikslesnį smegenų signalų interpretavimą bei skirtumų tarp biologinės ir klinikinės mirties apibrėžimą. Šios žinios svarbios ne tik fundamentiniam mokslui, bet ir praktiniams sprendimams intensyviosios terapijos bei organų donorystės srityse.